išleidau visus pinigus ant lėktuvų. VISUS. laukiu atlyginimo. labai baisu, nes hr atostogauja iki kitos savaitės. man jų atostogos nerūpi, man rūpi mano atostogos. jei negausiu atlyginimo penktadienį, už ką man savaitgalį danijoj pramogaut? dar blogiau, kaip man iki gatwick davažiuot šeštadienį? svarstau, kiek laiko užimtų, jei eičiau pėškom. jei išeičiau kokį penktadienio vakarą, žiū gal dar ir suspėčiau.

galvojau niekam nesakyti, bet jums pasakysiu, o po to jūs tai jau niekam, ok? kambario buvau nesiurbus dabartinėj savo skylėj nuo pat įsikraustymo. kiek čia gaunas, 3 mėn? kažkas panašaus. nes aš neteršiu! arba mano kilimas stebuklingas. bet vakar išsisiurbiau ir net nereikalingas šmutkes po lova sustūmiau. aš tokia nuostabi, kad net kvapą gniaužia.

šnekėjau su i. – guodžiausi apie košmarus, kuriuos sapnuoju apie save ir apie košmarus, kuriuos kiti sapnuoja apie mane. jei ką, sakiau, tai malonu buvo.

ji man liepė jai atsiųsti savo facebook’o slaptažodį, kad jei ką, galėtų mane ištrinti. nes jei ką, nemalonu bus mane matyt ten besivaidenančią.

et, tas technologijų amžius.

gavom naują kolegą. sėdi už stiklo, bet tiesiai prieš mane, kas leidžia jį pastoviai stebėti. stebiu: jis nedaro nieko, tik pliurpia su alicia ir justin’u. o algą gauna dvigubą, bjaurybė! ir tai tik todėl, kad moka švediškai. pffff
o kad meluoja išsijuosęs – sales meeting’o metu (kuris vyko bare, labai puikus meetingas buvo) bandė man įteigti, kad jo ūgis 1,75. kai pasakiau, kad jis už mane ryškiai mažesnis, ėmė rėkti, kad atneš pažymą su tuo jo ūgiu pažymėtu.
neatnešė.
labai nepatikimas žmogus.

ir džinsus per siaurus nešioja.

h. mane pakvietė su juo bėgti pusę maratono kažkokia tai proga. aš pasakiau, kad per šitus penkis mėnesius buvau bėgioti du kartus (ir tie du kartai vieninteliai mano gyvenimo bėgiojimai). kas iš to, kad po abiejų gyriausi kaip labai aš laigau po savo parkelį.

h. susičiaupė ir nuėjo man pirkti arbatos.

man patinka prancūzai.

o kas nors žinot, kuo skiriasi sugedę kiaušiniai nuo dar tinkamų vartojimui? nekalbant apie tuos, kur močiutės laiko sekcijose pusmetį po velykų – kam teko laimė sudaužyt vieną iš jų, klausimų apie valgymą nekyla. bet vakar atsidariau šaldytuvą ir viskas, ką radau, buvo kiaušiniai, kurių galiojimas baigėsi liepos 21 d., ir jogurtas, kurio galiojimas baigėsi liepos 16 d.

suvalgiau abu. nieko nesuprantu, maistas kaip maistas: jogurtas šiaip ar taip – paraugintas pienas, o kiaušinių, kaip jau minėjau, nemoku atskirti nuo pasenusių. tai kas dabar?

…jei kada bus vykdomas lietuvių genocidas, emigruosiu į švediją. iš prėjusios savaitės galiu pasakyti, kad vietine apsimesti daug pastangų nereikia – nors ten, kur lindėjau, lietuvių+visokių rusakalbių buvo dauguma, po ‘labas’ dažniausiai sekdavo kažkoks raidžių kratinys, kurį Tie Žmonės naudoja bendravimui (spėjau apgailėti vieną iš sukurtų, bet taip ir neįvykdytų gyvenimo planų ‘mokinsiuosiu švediškai’)