kol jūs čia visi verkiat apie E mėsoje ir saldainiuose (taip, žiūrėjau teliką. ir skaičiau internetą), aš jums pasakysiu seną tiesą, kurią supratome dar barako laikais prieš šilelį, vardu Dievas, grauždami vištienos šonkaulių eksperimentinį gaminį: E yra nuo žodžio Energija. neverta pirkti nieko, kas neturi bent 3 E, nusilpsit. o E621, kurio taip visi bijo, jei norit žinot, yra skaniausias. daugiausiai E esu radusi guminukuose – man rodos, 6 ar 7. užtat tokia ir energinga!

kaip sau norit, o šalta nežmoniškai. ir čia apie temperatūrą patalpos viduje. nes aš gi Ponia ir apsistoti man reikia kur nors netoli centrinio pašto, kaip gi kitaip. niekad nepirksiu buto per du aukštus, nebent ant senatvės pasimaišytų ir pasidaryčiau viena iš tų sveikuolių, kurie per sniegą nusimaudyt į jūrą basi bėga. nes tokiuose butuose, kad ir kaip bežiūrėčiau, termometras rodo vienuolika laipsnių. sėdžiu tūlike ant šildomų grindų – katės nėra tokios durnos, duoda gerų idėjų.

o visų tų žmonių, kurių net nepažįstu, bet jie rašo mail’us buvau ten ir ten, ir buvo tik minus trys, sušilau, haha kai aš bijau net pirštuką krustelėti, kad nenutrupėtų, nemėgstu iš visos širdies. atjautos savo artimui jokios.

taigi, viskas yra oficialu ir aš greitu laiku turiu būti išsičiusčiusi pamergė. ir dabar visi galim pasakyti, kokios gi problemos kyla norint būti išsičiusčiusia pamerge – ogi Reikia Išsičiustyti. o aš tai (būgnai) Neturiu Kuo Apsirengti!!! ir iš tikrųjų yra dar baisiau: šiais laikais nebegaminama nieko gražaus. žinau, nes kai prieš naujus po parduotuves vaikščiojau tris valandas, o po to – dar dvi, tai suvargau ir nusipirkau tik pėdkelnes, kurių irgi neturiu su kuo nešioti, o k. ir m.m. dar jas išvadino ‘giedromis, kokias jie nešiodavo darželio laikais’ (pasirodo, visos mamos turėjo įprotį pakelti ir tave į jas įkratyti).

teisybės dėlei, Pirkti man patinka. bet Apsipirkinėti – odieveodieveodieveodieve. jau neminint to fakto, kad yra žiema ir matavimosi kabinos, kai ant tavęs tuntulas drabužių, ant galvos – į visas puses įsielektrinę plaukai, o apšvietimas toks (beje, kodėl jį tokį daro??), kad į save baisu pažiūrėti, gali būti prilygintos kankinimo vietai. ir šiaip, žmonės šneka, kad kai kurie apsipirkinėjimu ramina nervus. kaip, o kaip jiems tai pavyksta? man nervai apsipirkinėjant tik kyla.

ir ir ir – ir batų neturiu.
turiu inkariukus, o vestuvės tai forsų (eee… būna juk) – nesuprasta liksiu. tai man dabar apsipirkinėjimui išeis dvigubai daugiau laiko (apsiašarojau).

skauda kairę galvos pusę.

man jau labai labai reikia savo namų. nes nu fak fak, kas iš manęs liks – nieko neliks, jei jau rimtai. aš būsiu didelis nemiegantis-iki-penkių-ryto-miegantis-iki-pirmos-dienos niekas. ir stovėsiu naktimis už durų, ir niekas manęs neįleis. ir aliejiniais negalėsiu paišyt, nes smirda. ir dar bus kaip šiandien, nes –

šiandien man liepė kepti vištą. ne, ne kepti – TUŠINTI. ir ką jūs galvojat? man tai šokas, nes tušinau. ir po to ją net valgė, bet aš nuo to geriau nesijaučiu. aš geriau jaučiuos, kai nueinu į maximą ir vištą nuperku. kas čia per gyvenimas, kai vištą tušinti reikia. fak fak.

ir dar be to, be to, aš maniau, kad nieko neveikti bus daug smagiau.

o nėra (!).

ir aš pasiilgau streso.  (ne to, kur kaip kad šiandien sužinojau, kad gavau iš kažko 4 (čia tas, kur blogai (o čia tas, kur skliaustai skliaustų skliaustuose)). to kito, kur tikresnis, nes tie 4 tai man nerūpi.)

kai mm dar vasarą paklausė, ką veiksiu, tai aš išdidžiai klykiau nieko neveiksiu, vaikščiosiu ir sau girgždinsiu sniegą, tai jis sakė, pažiūrėsiu, kiek laiko girgždinsi – parbėgsi žviegdama.

nu va, turėkis, mm – žviegiu. dėl parbėgimo galvoju.

kad studentavimo laikais mes l. golfą laikydavom trūlu ir visi grūsdavomės į jį vienu metu (taip, bagažinėj esu važiavus. ne kartą), tai manau yra labai normalu ir visi savo laiku taip daro.

bet nu o ką manyt, kai aš kaip ir išaugus iš ‘to amžiaus’ pagalvoju, kad dar vienas savaitgalis vilniuj man per daug atsieina, (nes savaitgaliai vilniuj baigiasi mėlynų stikliukų padėklais alibi ir paklodėmis su meškiukais žvėryne) ir parsirandu į kurortinį alytų, kaip kad jį pašaipiai vadina k., kažkaip vis tiek patenku į tas situacijas, kai tenka gultis visiems ant kelių užpakalinėj sėdynėj ir spėlioti, ar jiems visiems trūksta oro dėl to, kad jie niekaip negali  nustoti juoktis, ar dėl to, kad aš ant jų guliu.

o gal jau taip yra: vilnius ar ne vilnius, mašinose vietos daugiau nuo to neatsiranda.  mažiau irgi.

tą patį galiu pasakyti ir apie protą.