jau šiandien iš vikos pasiskolinau dviratį. nuo jos iki manęs su juo – trys minutės.

blyn, tai buvo užtektinai laiko, kad suvokčiau – savaitgalis bus sunkus, oi sunkus.

ir į ką aš šį kartą įsivėliau?

na, žiūrėsim.

milda, pamačius mane, atitempiant dviratį į penktą aukštą, tiek džiaugsmingai (nes ryškiai būtų mėginus jį bent kelis kartus per tas likusias gyventi vienam bute dienas pasiskolinti), tiek baugiai (nes neturim balkono, kuriame jį būtų galima laikyti, todėl dabar jis užima visą virtuvę): o, nusipirkai dviratį!!

nežinau, ką galvoti, jei net žmonės, pažįstantys mane beveik 15 metų mano, kad aš tiesiog galėjau išeiti tūsintis, o grįžti nusipirkus dviratį.