sugalvojau Puikujį Planą, kaip man gyventi taupiau.

Taupiau, mano supratimu, tai ta situacija, kai po visų pasišvaistymų TURBŪT LABAI BE GALO ČIA IR DABAR reikalingiems pirkiniams pinigų lieka tiems daiktams, kurių man Iš Tiesų Reikia. Taigi, radau išeitį – vos gavus atlyginimą, prisipirksiu tų reikalingųjų daiktų, o po to jau nebeturėsiu pasirinkimo – teks gyventi taip, kaip galėsiu.

puikus puikus planas. ta proga nusipirkau kilą trešnių, valgiau ir planavau, ką pirksiu. iš pat pradžių pirmu numeriu pasirašiau ryškiai raudoną suknelę su baltais burbuliukais, bet po to ryžtingai… na, gal ir nelabai ryžtingai, bet išbraukiau. ir net užtušavau, kad širdies neskaudėtų. tai va, visu pirma pirksiu keptuvę ir puodą, nes nei vieno neturiu. nes niekada ir neturėjau. o jie, kiek girdėjau, turi savybę praversti. dar pirksiu daug žvakių, nes pas mane jau kokius tris mėnesius kambary nedega lemputė. aš ją galėčiau susitaisyti, bet kol milda buvo, man neleisdavo -užsimuši!!! klykdavo visaip (o kas, jos manymu, ta lempą įmontavo in the first place, a?), o dabar vienai pačiai nesmagu tuos laidus knebineti – nei kas greitąją iškvies, jei nusikratysiu, nei ką. (elektros atjungti nemoku ir nesimokinsiu). žodžiu, pirksiu žvakių. daug ir kvapnių. ir dar pirksiu dideli čiužinį, kad visi nuo alaus pavargę draugai mane geru žodžiu minėtų.

ir dar pirksiu daug kitų Labai Reikalingų Daiktų. Gal net samtį.

blyn, kaip aš laukiu to atlyginimo… ta nelemta italija pasiglemžė visas mano santaupas…

taip taip, sugrižau

truputėlį perkaitus – 38 laipsniai visgi ne juokas; truputėlį apsibrozdinus – kvailos lenkų lapės lenda po ratais; truputėlį apsikuitus – lagaminas nusviestas į kampą be prošvaiščių būti iškraustytu; truputėlį įdegus, bet tik labai labai truputėlį

truputėlį neišsimiegojus, truputėlį aptingus, truputėlį panikuojanti dėl nepadarytų darbų

truputėlį daugiau nei visada norinti kažką keisti gyvenime

bet grįžau.

pirmas vakaras buvo toks visai ramus. stripinėjomės sau prie scenos. tik vienas veikėjas labai stumdėsi, tai aš užsirūstinau, atsisukau ir supyliau ant jo pusę bokalo alaus. bet ir į galvą negavau, ir stumdytis tas apstojo, tai buvau gan savimi patenkinta. Victory is mine!!! (taip,  prisižiūrėjau Family Guy)

o ryte atsibudau gal 9.30, nes mano puikioji palapinė uz 30 Lt, dideliam netikėtumui, nusprendė praleisti lietų. aš į lauką, aišku, nelindau, nes ten buvo dar šlapiau, tai taip ir vartaliojausi. radau palapinės kampe dvi sasyskas, surijau. karts nuo karto paspardydavau palapinės stogą – visai smagu, žinokit. o kai liūtis pasidarė tik lietus, nusigrūdau pas bernus į palapinę, pakėliau juos ir liepiau su manim užsiimti.

bet tai kaip mane nustebino tadukas! gerąja prasme. jis, nors ir atvažiavo su draugėmis, visas toks džiugus džiugus vis užsukdavo mūsų aplankyti. tai makalavo rankutėmis, griebė sėmkių lukštus pilnom saujom ir žarstė juos aplink, žvygavo ten kažką ir pasakojosi, kaip su pankais po balas šokinėjo. Tadas tiesiog tą vakarą transformavosi į Super Tadą ;) seniai jau tokį jį mačiau, gal nebent gūdžiais pirmų kursų laikais.

su justu degtinės buteliui davėm tomo vardą ir už didelius nuopelnus tą vakarą, nors ir tuščiam, bet leidom miegoti palapinės prieangyje. (Oi, gaila, kad nematėt lino veido, kai aš pareiškiau, kad ‘šią naktį su mumis miegos toks tomas’). o tada nusipirkom vyno ir ėjom ieškoti draugų. sėsdavom prie nepažįstamų žmonių ir šnekėdavom. Iš pradžių tai visokių nesąmonių papasakojau, pvz., kad as esu būsimoji psichologė. tada aš klausdavau visokių gudrių psichologiškai skambančių klausimų, o žmonės vartydavo akis ir stengdavosi dar gudriau į juos atsakyti. matėsi, kad bijo, kad kokios psichinės ligos nediagnozuočiau. bet po to pagalvojau, kad tai nėra labai gražu iš mano pusės, tai nebeskiedžiau (tikrai tikrai). mes taip bastėmes iki šešių ryto, tai prisibendravau su begalybe keistų žmonių. poros vardus net prisimenu! vat.

ir visą laiką lijo. mano kuprinėj susiformavo vienas didelis šlapias gniutulas.

tik kai tris valandas reikėjo vienai pralaukt klaipėdos stoty, jau buvo sunku pasidarę: ir kojytėm šlapia, ir miego noris, ir bomžai nuo gretimo suoliuko smirda. ėmiau galvot, kad reikėtų siaubingai peršalt ir mirti, bet tada prisiminiau, kad negaliu, nes a) vasarą peršalt ne lygis; b) ketvirtadienį – italija. o kaip gi italija be manęs :)

- šiandien darbe vaikščiojau su kojinėmis, išsipešiojusiais marškiniais, vienu momentu mečiau sąsiuvinį ant žemės, ėmiau ant jo šokinėti ir klykiau, kad imsiu tris mėnesius neapmokamų atostogų, – būtent taip atsakė mindė, kai bandžiau pasiguosti apie praėjusios dienos blogybes.

pasirodo, daugumai žmonių darbuose nėra lengva.

mečiau virkauti.

Linui jo mašinos tiuningas visai patiko.