pirmas vakaras buvo toks visai ramus. stripinėjomės sau prie scenos. tik vienas veikėjas labai stumdėsi, tai aš užsirūstinau, atsisukau ir supyliau ant jo pusę bokalo alaus. bet ir į galvą negavau, ir stumdytis tas apstojo, tai buvau gan savimi patenkinta. Victory is mine!!! (taip,  prisižiūrėjau Family Guy)

o ryte atsibudau gal 9.30, nes mano puikioji palapinė uz 30 Lt, dideliam netikėtumui, nusprendė praleisti lietų. aš į lauką, aišku, nelindau, nes ten buvo dar šlapiau, tai taip ir vartaliojausi. radau palapinės kampe dvi sasyskas, surijau. karts nuo karto paspardydavau palapinės stogą – visai smagu, žinokit. o kai liūtis pasidarė tik lietus, nusigrūdau pas bernus į palapinę, pakėliau juos ir liepiau su manim užsiimti.

bet tai kaip mane nustebino tadukas! gerąja prasme. jis, nors ir atvažiavo su draugėmis, visas toks džiugus džiugus vis užsukdavo mūsų aplankyti. tai makalavo rankutėmis, griebė sėmkių lukštus pilnom saujom ir žarstė juos aplink, žvygavo ten kažką ir pasakojosi, kaip su pankais po balas šokinėjo. Tadas tiesiog tą vakarą transformavosi į Super Tadą ;) seniai jau tokį jį mačiau, gal nebent gūdžiais pirmų kursų laikais.

su justu degtinės buteliui davėm tomo vardą ir už didelius nuopelnus tą vakarą, nors ir tuščiam, bet leidom miegoti palapinės prieangyje. (Oi, gaila, kad nematėt lino veido, kai aš pareiškiau, kad ‘šią naktį su mumis miegos toks tomas’). o tada nusipirkom vyno ir ėjom ieškoti draugų. sėsdavom prie nepažįstamų žmonių ir šnekėdavom. Iš pradžių tai visokių nesąmonių papasakojau, pvz., kad as esu būsimoji psichologė. tada aš klausdavau visokių gudrių psichologiškai skambančių klausimų, o žmonės vartydavo akis ir stengdavosi dar gudriau į juos atsakyti. matėsi, kad bijo, kad kokios psichinės ligos nediagnozuočiau. bet po to pagalvojau, kad tai nėra labai gražu iš mano pusės, tai nebeskiedžiau (tikrai tikrai). mes taip bastėmes iki šešių ryto, tai prisibendravau su begalybe keistų žmonių. poros vardus net prisimenu! vat.

ir visą laiką lijo. mano kuprinėj susiformavo vienas didelis šlapias gniutulas.

tik kai tris valandas reikėjo vienai pralaukt klaipėdos stoty, jau buvo sunku pasidarę: ir kojytėm šlapia, ir miego noris, ir bomžai nuo gretimo suoliuko smirda. ėmiau galvot, kad reikėtų siaubingai peršalt ir mirti, bet tada prisiminiau, kad negaliu, nes a) vasarą peršalt ne lygis; b) ketvirtadienį – italija. o kaip gi italija be manęs :)