…pažįstamas pasukiojo pirštu prie smilkinio:

- tai antradienį sužinojai, trečiadienį suradai, o ketvirtadienį kraustaisi?

Aš įnirtingai linksiu galva.

O ko laukt, gyvent tai reikia, sakau rimtu veidu. (maždaug suprask – taip ir turėjo būti).

Bet šiaip ir pati esu nustebus. Matyt, kažkam ten, aukščiau, labai patinku.

penktas planas veikia, jis veikia!

nuo pat ryto tai norėjau parašyt, bet darbe sulaužiau kompą…. o po to išvertus akis iš to siaubo vis bandžiau taisyt, bet nesėkmingai. ryt pasodinsiu simą ir liepsiu sutvarkyt, o jei nesigaus, klyksiu, kad man labai reikia naujos įrangos, nes ana susivartojo.

o dėl buto tai dar labai nesigirsiu, nes viskas galutinai paaiškės ryt ryte ;)

didelė didelė bėda.

tik ką paskambino buto šeimininkai ir liepė išsikelti. kuo greičiau.

ir kaip tik ant rugsėjo, kai visokie studentai ieškosi būsto!

blyn blyn blyn.

planas nr 1: eisiu per draugus ir gyvensiu po kelias dienas, kol susirasiu kitą butą. ale kur daiktus kišti?

planas nr 2: imsiu pirmą pasitaikiusį butą už kosminę kainą, o po to ieškosiu kito.

planas nr 3: kelsiuosi  į kažkuriam užkampyje esantį kažkelintos eilės dėdės butą (bet jis irgi parduodamas, tai ten ilgai neištupėsiu).

planas nr 4: viską mesiu šiame pasaulyje ir važiuosiu į užsienį užsidirbti savam butui.

planas nr 5: viskas išsispręs savaime, kaip iki šiol ir būdavo. šitas planas man patinka labiausiai.

jei ilgai neberašysiu, tai žinokit, kad gyvenu kažkur prie konteinerio ir tiesiog neturiu elektros pasijungti kompui.

Jau seniai nusprendžiau, kad man reikia Veiklos ir Tobulėjimo, taigi taigi – tadam! viktorija eis šokti lindy hop'o. Susigriebiau Mindaugą, kuris įtartinai lengvai pasirašė šiam mano sumanymui, dabar belieka susirasti, kurgi mes ten šoksim… Šiam dalykui paskyriau jau kokį pusvalandžiuką savo brangaus darbo laiko, bet, didžiam nusivylimui, kol kas aptikau tik dvi vietas – viena visiškai netinka, nes pamokos pradedantiesiems vidury dienos (o kaip jaustis dirbantiems žmonėms?!!), o kitoj dar neaišku, ar kažkas vyks apskritai, nes visa info tik apie praėjusį sezoną. Visur kitur tik valsai arba salsos ir kiti šokiai, kur reikia užpakalį įnirtingai judinti, kas yra ganėtinai sunku.

Tai turėsiu laukti. Kad tik mindė nepersigalvotų. Minde, girdi – viskas, niekur nedingsi!!!

Man apmaudu. Nu jau apmaudu kaip ir vien iš idėjos, nes tie taupymo planai, savaime aišku, anksčiau ar vėliau buvo pasmerkti žlugti. Bet šiaip, kai pagalvoji, tikrai, – kad ir kiek besistengčiau, savaitgalį prageriu mažiausiai šimtą litų. O tas anas planas, kur prisiperku daiktų ir man tiesiog nebelieka pinigų ŠIAIP LEIDIMUI turėjo vieną trūkumą įmonės seifo rakto pavidalu. Kadangi aš, kaip labai svarbus asmuo, kontroliuoju to seifo turinį, lengva širdim galiu išleist paskutines babkes ir po to išsiduoti avansą. Kažką reikia sugalvoti. Kokį nors puikesnį/lengviau įvykdomą/ar šiaip tiesiog naują Gyvenimo Planą.

ai, dar su mama šnekėjau. paaiškėjo, kad neturiu sąžinės, nes tėvų seniai neaplankiau, dar sužinojau, kad man būtinai reikia pabuvoti kažkur druskininkuose, kur yra 18 pirčių (į mano pasakymą, kad man pirtys apskritai ne per labiausiai patinka, buvo atsakyta, kad nuvažiuosiu ir patiks), ir dar, kas yra visų svarbiausia, man pats laikas pagalvoti apie rimtesnį gyvenimą. o rimtesnis gyvenimas, kaip išsiaiškinau, būtų buto pirkimas ir paskolos kokiems 40 metų užsikrovimas ant galvos.

hrrrrr. įdomu, ar kada nors sulaukiama tokio amžiaus, kad tėvai absoliučiai atsisakytų net idėjos kontroliuoti gyvenimą?

o namo einant mane visaip užklupo liūtis. ir -naujas atradimas aukštakulnių pasaulyje- kai šlapia, kojos slysta. taip žemyn, o pirštai lenda iš visų jėgų pro basučių priekį. nu, maždaug įsivaizduojat. trypinėjau, trypinėjau, ant galo atsibodo, išsiaviau ir nušlapsėjau savim patenkinta.