penktadienio vakaras sėkmingai baigėsi pas mane, buvau priversta miegoti virtuvėj visiškai ant grindų, nes paprasčiausiai kitur nebebuvo vietos. (mano kambarėlis tikrai labai labai mažas)

o ryte atsikėlėm ir susivokėm, kad mus išgelbėti gali tik raugintų kopūstų sriuba. su ieva apsitarėm ir išsiuntėm bernus į parduotuvę. išaiskinom viską iki pagrindų, nupirkti reikėjo:

1. daiktų pagirioms:

a) agurkėlių;

b) mineralinio.

2. daiktų sriubai:

a) kopūstų;

b) bulvių.

Viskas. atrodo, aiškiau nebūna. bet mes tai juos pažįstam – kažkas vis tiek turi būti negerai. laukiam su nerimu.

žiūrim - grįžta abu tokie išdidūs, pripuolėm to jų žygio rezultatų ivertinti. įsivaizduokit, jie raugintų kopūstų sriubai nupirko kopūsto galvą. tokia apvalią, didelę ir šviežią kopūsto galvą. ir dar po to bandė įtikinti, kad jei mes labai pasistengtumėme, raugintų kopūstų sriuba vis tiek išeitų. “kas ta sriuba, sumeti viską ir sumakaluoji”, pasak jų.

verslo planas: konsultacinės/pagalbinės paslaugos apsipirkti išėjusiems vyriškos giminės atstovams. ateini, sakai “šiandien darom šaltibarščius”, ir tau iš karto visus reikalingus produktus surankioja ir įduoda į rankas.

šiandien įtikinau simą, kad kol šefas pietauja, turime visas teises nulėkti ir pūkštelėti į ežerą.

kaip aš anksčiau tokios minties nesurezgiau? kiek čia tos vasaros beliko… nieko, kitais metais būsim gudresni :)

iš sesės kambario išsikraustė jau gal kokia penkta kambariokė, ta proga komendantas ją ir ievos sesę (taip, tam kambary jau penki metai gyventojų pavardės nesikeitė) išmetė. ne visai išmetė, bet abi perkraustė į skirtingus kambarius. užtat man koks šokas! ten gi mano puikusis kambarys, kuriame gyvenau keturis metus, kuriame gyveno kilimas juozas, šaldytuvas pranas ir kolonėlės aloyzas su martynu! (senas įprotis visiems daiktams duoti vardus). kambarys su puikiuoju vaizdu į televizijos bokštą ir pukiuoju, nors ir truputėlį justo padegtu, balkonu… ir liepė išsikraustyti jau šiandien, taigi neturėjau progos net užsukt paskutinį kartą alaus išgert.

pasirodo, esu sentimentali kaip kažin kas.

ai, tiesa, radau tuos 20 svarų. pūpsojo sau užkišti uz darbo knygutės viršelio. puiki vieta laikyti pinigus – užkišau atgal.

Ak, o kai aš sugrįšiu namo, kai jau visai greitai   – už poros valandų – sugrįšiu namo, aš viską mesiu į šalį, simboliškai sumesiu patalynę ant lovos ir visa visa įsikuisiu, apsikamšysiu ir MIEGOSIU. Ir miegosiu, ir miegosiu, ir miegosiu iki pat rytojaus ryto,   ir niekas šiam pasauly, kartoju – niekas! tam nesutrukdys.

Sunki diena tas pirmadienis.

Arba mažiau iš vakaro gert reikia, viens iš dviejų.

Ir atsitik tu man taip – žvilgtelėjau į praėjusios savaitės dienotvarkę, ogi praleidau Stepono gimtadienį. Šiaip aš gimtadienių nepamirštu, dėl   ko jaučiuos gan geras žmogus. o  jo ėmiau ir pamiršau. pasijaučiau gan ne kaip (sąžinės likučiai reiškė pretenzijas), nubėgau i rimi ir nupirkau tortuką, kas turėjo atpirkti šią didžią   mano  nuodėmę.

Pasigavau Steponą virtuvėje. Kažką suvapėjau apie pavėluotą pasveikinimą gimtadienio proga. Žiūri jis į mane taip keistai.

- kieno gimtadienio, – klausia.

Oi, galvoju mintyse, jei jau čia apsižioplinau, tai nebendrausiu iš tos gėdo su juo kokias dvi savaites. Blogiau už pamirštą gimtadienį gali būti tik prisimintas  negimtadienis.

- ai, – numojo ranka jis, kai pabandžiau viską išsiaiškinti. – ne gimtadienis ten, tėvai šiaip tokią datą įrašė. Tai aš švenčiu kartu su naujais metais, taip paprasčiau man.

Paprasčiau jam, matai, paprasčiau!!! O tai kam aš tą tortą pirkau?!!

bet šiaip tai skanu buvo.