nu ką aš galiu pasakyt – jau beveik savaitė, kaip pas mane vieši tetulė.

tetulė atsipūtus, su manim lipa ant barbakano išgert kokteiliuko, spardo akmenis eidama ir šiaip tokia visai su Teisingu Požiūriu į Gyvenimą.

bet ir aš, galiu pažymėti, esu Ypatingai geras vaikas visas šias dienas – nesibastau per naktis, savanoriškai veduos ją ant barbakano ir dar -ojei ojei, to dar niekas nematė- gaminu troškintą vištieną ar kokius paturbintus spagečius. pasaulio pabaiga manau tuoj bus, tokia staigi ir visuotinė. kaskit bunkerius, kol nevėlu.

BUM

Nemėgstu plautis plaukų. Ne visai taip, tiksliau – nemėgstu jų džiuvimo proceso. Nes jie arba šlapiai makaluojasi aplink kaklą, arba reikia tampytis rankšluostį, kad taip nebūtų. O jei pasinaudoju džiovintuvu, tai atrodau kaip 220 gavus. Nu panašiai, kaip Einšteinas iš holivudinių filmų.

Bet neveltui esu iš Didžiųjų Išradėjų giminės (dar mano senelis skalbimo mašiną kažkada iš dviejų kibirų konstravo. Apie jo saviveiklą reiktų atskirą knygą rašyt), tai suradau išeitį – išsiplaunu galvą ir makt! miegoti iš karto. Atsikėlus dar plaukai būna biški drėgni, bet gyvent jau galima.

Nu va.

Tai vakar parpiu sau tuo pačiu gaurus džiovindama, langai praviri… em, jo, šiandien neprakvėpuoju.

Nemėgstu slogos.

Ji taip slegia iš vidaus. Ten, matyt, užsikišus porai išėjimo angų, slėgis pasikeičia.

Ir jau nujaučiu, kas manęs laukia – aš taip stipriai pūsiu pūsiu iš visų jėgų, tada užsikimš ausys. Blogai, labai blogai.

atbėga pas mus DHL berniukas siuntinio paimti.

nu, o ką mes – siurbčiojam Andong Soju, užkandinėjam lašinukais ir raugintais agurkėliais ir ginčijamės apie žydų/gėjų/juodaožių kultūrą ir į nieką dėmėsio nekreipiam.

užpildė jis dokumentus, atsisveikinėja ir taip tyliai niurna:

- jau penktadieniais jus taip mačiau ne kartą švenčiančius, tai negi ir pirmadieniais pradėsit?…

puikusis darbas, kur aš tokį kitur surasčiau?

Anksčiau ar vėliau draudimas tikrinti e-mail’ą taps vienu iš žmonijos kankinimo įrankių.
Ne, aš apie jį tas tris dienas negalvojau – kaip ir  norėjau, vaikščiojau tuščia puodyne dėl nieko nesirūpindama, bet grįžus iš karto patikrinau, ar nieko be manęs nenutiko.

Chapter number one, arba kaunas yra blogas miestas
Kaunas yra blogas miestas. Atsiprašau visų kauniečių, bet labai jau blogas, negaliu nutylėti. Be to, kai kurie kauniečiai nėra kalti, kad gyvena kaune, kuris yra blogas.
O blogas jis dėl dviejų dalykų. Pirmiausia, todėl, kad ten yra zoo sodas. Niekad nebuvau kokia nors kailių nenešiotoja/prijaučianti vegetarams/šiaip gyvūnų uoli globėja,  bet jei jau man buvo šiurpu ten apsilankius, tai koks PETA narys turbūt butų išprotėjęs iš siaubo.
Antras dalykas tai tas, kad po kokių trijų valandų apsilankymo ant karaliaus Mindaugo tilto – taigi centras pats- teko kviesti greitąją ir policiją sumuštam ir dujom apsvaigintam žmogui. Ir dar vos negauti į  galvą dėl to, kad taip darom. Po tokių nutikimų skuodėm iš kauno neatsigręždami.
Pamenat tas agitacijas “ir kaune galima gyventi”? aha, gyventi, – besispjaudant kraujais ir nuo paralyžiuojančių dujų nematančiomis akimis? Ačiū, gal ne.

Chapter number two, arba maži miestukai faini
Patekom į lygiadienio šventę – susirinko kokia keturiasdešimt žmonių. (‘kaip  rudeniui, tai daug’ – dudeno dedulė už nugaros). Visi vieni kitus pažįsta, kelis atvykėlius apžiūri iš visų pusių. Paruoštas stalas – kimšk, kiek  nori (būčiau žinojus, būčiau prieš tai nesurijus didžiausio kepsnio). Smagu taip.

Chapter number three, arba saugokitės patiklių bobučių
Už keturiasdešimt litų bobutė mums atkiša buto raktus, o pati anksti ryte išskuba grybauti. (“pakiškit raktus po kilimėliu, kai išeisit”)
- anksčiau ar vėliau ją kas nors pamokins gyvenimo – sako mindė.

Bet ne viskas taip paprasta. Ta bobutė eidama grybauti PAVOGĖ MANO KOJINES. Buvau išsiplovus ir  padžiovus ant gyvatuko, atsikeliu – nebėr. Baisu. Galvojau, gal biški nepamatė  ir netyčiom pasiėmė, bet po to apgalvojom, kad ji blogų kėslų turėjo nuo pat pradžių. Todėl mus ir priėmė pas save. Taip, turbūt ji iš karto pastebėjo mano kojines ir jų gviešėsi, taip ir bus. Mindaugas tada sakė iš karto pastebėjęs, kad ji išvertus akis vis į mano kojines žvilgčioja, bet galvojo, kad ji tik šiaip žavisi.
Žodžiu, finale mes likom tie, naivieji.
Nes praradom kojines.

Chapter number four, arba apie viską trumpai
Noriu dviračio. Važiavau, nenuvirtau, oficialiai priskiriu save advanced lygiui.
Jūroj vanduo šiltas.
Prasilošiau kazino. Čia gal iš to skausmo praradus kojines.

Mindaugas turi talentą tranzuoti.
- dabar noriu džipo, – sako jis ir  pakelia ranką. už minutės jau važiuojam. ir taip visą kelionę. reiks dažniau jį  pasiimt, praverčia, pasirodo.

Tranzuoti yra smagu.
Dideli žmonės netranzuoja, dideli žmonės dirba ir gali sau leisti blogiausiu atveju važiuoti autobusu.

Aš vis tiek tranzuoju, bet labai retai.
Tada sakau, kad esu studentė ir pasakoju apie sunkų studentų gyvenimą. Manim dažniausiai tiki, nes atrodau jaunai.

Prieš kokius metus taip jau nutiko, kad žiūrėjau teliką. Kažką valgiau ir žiūrėjau. Rodė laidą,  kur žmones atjaunina, bet prieš tai jie vaikšto gatvėmis ir praeivių klausinėja, kiek jiems duotų metų.

Po šios turiningos patirties šlapsiu į parduotuvę. “Siaubas”, – sau galvoju. “Duotų man kas trisdešimt, taigi ant vietos apsiverkčiau”.
Įsikabinu parduotuvėj į porą skardinių alaus, kurių man prie kasos (turbūt pirmą kartą gyvenime, neskaitant gilios jaunystės) neparduoda.
- Pažymėjimą, prašau. – tvirtai laikosi pardavėja.
Grįžtu be alaus, bet užtat laiminga.
“Niekas man dar trisdešimt neduotų”, mąstau patenkinta.

lengvabūdiškumo apraišką “važiuosiu ten, kur veš” užgožė realybė. nusigavus į kokį miestuką didelė tikimybė nerasti nakvynei vietos, o šiais laikais nėra taip šilta, kad būtų galima sėdėti išsidrėbus ant suoliuko kiaurą naktį. Lieka didieji miestai arba miesteliukai prie jūros. Dėl įvairių gyvenimiškų patirčių kai kuriuos ‘didmiesčius’ atmetus, lieka kaunas ir šiauliai. Ir jūra. tranzuojant šiauliai ir kaunas/jūra turi skirtingus atskaitinius taškus, kas antram variantui suteikia pranašumo  – du geriau nei vienas, taip žmonės sako. sako apie galvas, bet užskaitykim ir šioje situacijoje.

“bet šiaulių kryptis turi ir rygą” – sako man mindė. (Jis pasiėmė laisvą dieną ir pasišovė tranzuot su manim)

mesti monetą?

“bet labai noriu prie jūros” tada sako jis.

kaip ir nuspręsta.

(…pasą vis tiek įsimetu).
p.s. aš suprantu – važiuoju turbūt TIK prie jūros, bet man, matyt, pailsėti baisingai reikia, nes šiuo metu nieko daugiau nenoriu, kaip tik sėdėti kur nors užkampyje ir piešti spalvotais pieštukais į užrašų knygelę. rimtai.