Sekmadienis tvarkymosi metas. Taip buvo, yra, ir visada bus. Vaikystėj mane versdavo tvarkytis sekmadieniais, šiuo metu aš pati save verčiu tvarkytis sekmadieniais. Kitaip šnekant, sekmadieniais aš ieškau priežasties, kodėl turėčiau nesitvarkyti.

dar nei karto neteko nusivilti savo sugebėjimais šioje srityje, chem

tad šį sekmadienį mano tvarkymas pasibaigė vos pristūmus kėdę prie spintos (taip, nuo šiol aš gudri) su tikslu padaryt batų atranką.

Tie batukai, kuriuos prieš kažkiek laiko man pratampė į šonus, pasirodo, buvo gan užsispyrę, ir, kaip aš įtariu, tarpusavy padiskutavę apie gyvenimą ant spintos, sugrįžo į buvusią savo formą.

tai aš į juos taip pažiūrėjau, pažiūrėjau ir nusprendžiau, kad jų spalva labai jau nykuma ir reikia kažką daryti. ir ėmiausi įgyvendinti jau kurį laiką brandintą planą kodu 'aliejiniai dažai'.

čia vat įpusėjus  gamybos procesą (spalvų prieš ir po palyginimui):

nesuprantu, kažkodėl visi juokiasi baisingai, kai papasakoju. sako, kad išsiliesiu į vilniaus gatves jau po pirmų žingsnių.

bet tai žiūrėkit, man net nedalyvaujant akcijoje a la 'parodyk kur gyveni' ne taip ir sunku bus mane surasti – sekite spalvotom pėdutėm:)

dar viktorija sekmadienį siuvosi raudoną suknelę ir planavo pirmadienį iš dirbtinių nagų darytis dirbtinius iltinius dantis. vis dėl to vampyrų suvažiavimo trečiadienį. 

Kvailiausias dalykas – man nesmagu eit į kavinę vienai. Kur nors užsieny tai išsidrėbiu į kėdę ir žvalgaus patenkinta.
Nes aš – užsienietė, nes man viskas galima, nes aš neatrodau ‘lieva’ dėl to, kad viena sėdžiu kavinėj, atvirkščiai, aš – jaunatviškai pamišus, nes bastausi viena nepažįstamame mieste. Ir t.t.

O lietuvoj tai eini pro kokią kavinę, gal ir nieko būtų staiga užbėgt kokio šampano taurę išmaukt ketvirtadienio ar panašia proga (taip įkritus į minkštą fotelį ir lėtai lėtai gurkšnojant), bet tai atrodyčiau turbūt kaip liūdnas ir vienišas žmogus, net šampano neturintis su kuo išgert. Nu ir šūds – rodos, kad lyg ir tas pats, kaip ten aš atrodysiu, o nesmagu tai vis tiek.
Tai ką daryt, skambinti kam nors ir liepti bėgti prie tos kavinės? Tai kol atbėgs, aš tą taurę būsiu seniai pradanginus pilve.

Turėjau kadais sekmadieniais tradiciją eit viešumon pavalgyt. Net kai neatsirasdavo kitų valgytojų, vis tiek eidavau. Bet tais atvejais muistydavausi kėdėje, kol man atnešdavo patiekalą, o tada sukimšdavau kiek galima greičiau ir lėkdavau lauk. Nei tai džiaugsmo, nei tai ko. (Dabar taip nebedarau, t.y. sekmadieniais nebepietauju viešai. Nes tas valgymas viešumoje buvo kažkurio iš mano Gyvenimo Planų dalis, o aš tų planų atsižadu, vos tik mano gyvenimas kiek apsitvarko.) Buvau suradus išeitį – tempdavaus su savim knygą. Vis veikla.

Bet šiaip tai man pikta. Nes logiškai tai kas čia tokio. Nori ir sėdi viena. Kvailas kvailas kvailas dalykas. Aš sau taip ir sakau, ir lendu į vidų, ir užsakinėju to šampano. Bet išpliumpinu jį per dešimt minučių. Kvailybė, ne kitaip.

Gal lygintuvą turėti ir būtų gerai. Iki šiol praktikuodavau tą dalyką, kad sudrėkini drabužį reikiamose vietose, apsirengi ir jis savaime išsilygina. Bet šį rytą kaip tais nepavyko, todėl džiaugiuos, kad tas sulamdytas daiktas buvo švarkelis, nes atsukau radiatorius visu pajėgumu (negi aš už šildymą moku) ir nusviedžiau jį ant kėdės.

Nusprendžiau, kad vis dėlto šalta. Kaip labai didelė šalčio nemėgėja, su juo kovoti nutariau žieminių batų pagalba.

Batus, kaip žinia, kaupiu ant spintos.

Pasistiebiau iš jėgų, pamakalavau ranka – vieną batą sugriebiau. O kito neapčiuopiu, nors tu ką.

“tai negi dabar eisiu ir nešiuosi kėdę” – pamaniau, – “kėdės tik liurbiams, aš tai viens du ir padarysiu prisitraukimą, tada viena ranka susirasiu batą ir lėksiu su taduku į užupį vyno siurbt.”

Aha, ne tokia jau ir puiki mintis. Prisitraukimą šiais laikais sunku padaryt, žinokit. Taip bestenėdama pasispardžiau, kad į viršų greičiau kilčiau, tai iš kelieno kad trinktelėjau į spintos duris! Tada sau tyliai sakiau oi oi oi, paleidau spintos kraštą ir virtau su sveikąja koja ant jau surasto bato, kas irgi skaudėjo.

Pasėdėjau ant žemės susirietus viena ranka laikydama vieną koja, kita – kitą, o po to galvą nuleidus ėjau kėdės atsinešt. Ir ant kelio dabar turiu mėlynę, dėl ko visiems popinuos ir jaučiuos vargšė, nes kuriam laikui sijonukams reikės sakyt ate, o po to jau bus iš viso nežmoniškai šalta ir jų nenešiosiu.

Pasiguodžiau, šniurkšt.

Nežinau, iš kurgi pas mane toks apsižiūrėjimas, bet vakar vakare nusprendžiau pasitikrinti traukinių tvarkaraščius. Ir paaiškėjo, kad 7.45 ir yra 7.45,  ne 19.45, kaip aš iki tol tikėjau. Mano laiko sistemoje tokios valandos neegzistuoja, įsivaizduokit, keltis prieš septynias?! o-die-ve… 

Tarptautinis prekybos sandoris užbaigtas sėkmingai beje. Man jau buvo pasakyta, kad jei gausiu pinigus, tai imsiu „dar labiau ir visai nepagrįstai tikėt žmonėmis“, bet o ką man daryti, jei pasaulis -tfu tfu tfu- mano atžvilgiu draugiškai nusiteikęs?

Didysis Susirūpinimas geležinkelio stoties balandžiais: juos kas nors iš stoties išvaiko? Jei išvaiko, tai kaip? O jei neišvaiko, tai ką jie valgo?