Nusprendžiau, kad vis dėlto šalta. Kaip labai didelė šalčio nemėgėja, su juo kovoti nutariau žieminių batų pagalba.

Batus, kaip žinia, kaupiu ant spintos.

Pasistiebiau iš jėgų, pamakalavau ranka – vieną batą sugriebiau. O kito neapčiuopiu, nors tu ką.

“tai negi dabar eisiu ir nešiuosi kėdę” – pamaniau, – “kėdės tik liurbiams, aš tai viens du ir padarysiu prisitraukimą, tada viena ranka susirasiu batą ir lėksiu su taduku į užupį vyno siurbt.”

Aha, ne tokia jau ir puiki mintis. Prisitraukimą šiais laikais sunku padaryt, žinokit. Taip bestenėdama pasispardžiau, kad į viršų greičiau kilčiau, tai iš kelieno kad trinktelėjau į spintos duris! Tada sau tyliai sakiau oi oi oi, paleidau spintos kraštą ir virtau su sveikąja koja ant jau surasto bato, kas irgi skaudėjo.

Pasėdėjau ant žemės susirietus viena ranka laikydama vieną koja, kita – kitą, o po to galvą nuleidus ėjau kėdės atsinešt. Ir ant kelio dabar turiu mėlynę, dėl ko visiems popinuos ir jaučiuos vargšė, nes kuriam laikui sijonukams reikės sakyt ate, o po to jau bus iš viso nežmoniškai šalta ir jų nenešiosiu.

Pasiguodžiau, šniurkšt.