Močiutė pusvalandį man su užsidegimu pasakojo apie sulčiaspaudes, kokia jai patiktų  ir ką ji su ja spaustų. Aš klausiau klausiau, bet kol ji neužmetė “o ko tu norėtum?” nesusivokiau, kas čia ir kaip. Nu bet tegu tikisi tos sulčiaspaudės po egle, tegu tikisi, aš jai jau komplektą gražių lėkščių nupirkau, reikėjo anksčiau sakyti. Tiek metų, o negi nežino, kad kalėdų sezonas prasideda nuo lapkričio pirmos?

Ai, bet tos kalėdos, tai kaip nors jau. Užtat mano tėvui per naujus penkiasdešimt, va čia tai bėda. Uuu, ir ką gi man dabar daryti? Stresas nr vienas yra Dovana, stresas nr du yra pats penkiasdešimtmečio balius, kuris aiškiai grasina įvykti per pačius naujuosius, kas lems tokį savotišką metų sutikimą. Be to, nereikia pamiršti, kad man, kaip vyriausiajai atžalai, dera parengti tostą apie penkiasdešimt metų tai visai mažai, žydrąsias laimės paukštes ir verksmingai dėkoti už užauginimą.

Kaip uoli Tinginė, stumiu šituos reikalus kuo toliau nuo savęs ir laukiu Didžios Kūrybinės Energijos.

…

Ir dar žinokit, kad jei prieš pusmetį pirktas laptopas užsilenkia ant visajaus, garantija galioja hard’ui, o ne duomenims tame hard’e. Duomenis protingi žmonės back up’ina, o neprotingi moka tūkstančius už duomenų atstatymą. Va taip va.

Oi, ką turiu, ką turiu! 

sekmadienį buvau patikinta, kad tokiems daiktams dar galima rasti elementų, kas šiandien pasirodė tiesa.

o dabar man visi darbe labai pavydi, įsitveria į jį ir klykia, kad čia klasika, kad šitas daiktas nemirtingas ir pasakoja nutikimus iš savo vaikystės bei visaip kitaip graudinasi.

o tiesa, ar ir jūs tikėdavot, kad surinkus 1000 taškų, šitas daiktas parodys ‘na, palauk!’ multiką? :)

žinokit, viskas aišku. peržiūrėjau šiandien visas naujienas ir supratau. taigi nuo mano kortelės nusikaltėliai NUIMINĖJA pinigus. (įnirtingai linksiu galva). nu tikrai nuiminėja, jau ilgą laiką ir sistemingai! viskas, pirmas darbas ryt – rašyti bankui, kad grąžintų pinigus. visus, kuriuos nuėmė. o nuėmė tai daug. jėzau, kad turtinga būsiu, kai Teisybė atsistatys! pasidžiaukit su manim.

dar vienas aptartas praturtėjimo planas (gaila, skirtas ne man, bet tai gal koks kompiuterastas už šią idėją atsidėkos): reikia sukurti kokį virusiuką, nusukantį nuo kiekvienos banko operacijos, sakykim, kokį ketvirtą skaičių po kablelio. oi, pinigai būtų neblogi. ir niekas garantuotai neužmatytų. tai jau sėkmės kūrybiniam darbe, nepamirškit to atsidėkojimo.

Kas be ko, jau išnirau iš tos nuovargio fazės viskas-gerai-viskas-juokinga-nieko-nereikia-pramogaujam-toliau. Užtat apsikroviau visokiais skaičiavimais. Taip taip, ir man kartais dirbti reikia.

Paskambinau mamai, ji liepė šeštadienį nieko neveikt, nes kažką blogo pranašauja palmyra. Išsijuokiau visaip, bet nuraminau, kad  Planuota Kelionė jau nebėra planuojama. O tada sakiau, kad važiuosiu uždarbiaut užsienin, o tada ji sakė tokiu ramiu balsu nu ir važiuok. Net pasimečiau, nes kai tą patį buvau  pasakius po univero, buvo baisi tragedija. Tada sakiau ot imsiu ir nevažiuosiu, toliau lietuvoj darbo metu skaitysiu knygas, žiūrėsiu filmus ir po truputėlį degraduosiu. Tada ji sakė, kad pati nežinau, ką kalbu, o aš matyt iš tikrųjų ir nežinau, nes kartais kalbu tik tam, kad kalbėti. 

Excelis eina prieš mane, jis iš skaičiaus atima jį patį ir gauna 0.01. nelygi kova, jis į mano argumentus nereaguoja.

o žinokit, gyvenimas yra puikus.

vakar buvau cirke, dėl ko vėl lėbavau iki šešių. bet o ko gi ne, jei sveikata dar leidžia. užtat dabar numigsiu valandžiukę, mažą mažą valandžiukę, o po to vėl kelsiuos gyventi.

:)