Mano Aplinkos Žmonės sugeba per neapsižiūrėjimą nusipirkti pėdkelnes už 90 lt. mane supa bepročiai, 90 lt?!!! patys pagalvokit, 90… o tai jei tik apsimauni ir čiokšt iš karto akis nubėga, taigi ant vietos gali apžliumbt iš nevilties. apskritai, tokių dalykų už tokią kainą neturėtų egzistuot, kad per visokius neapsižiūrėjimus netyčiom nenusipirktum. nes gi nieko nėra laikinesnio šiam pasauly negu pėdkelnės.

O, atvažiavo pas mane į darbą kazius su buteliu vyno, užsidarėm mano kabinete ir jį visą suvartojom kol aš pasakojau naujausius nutikimus santa barbaroje (taip mano įmonę vadina kazius). užknisa tie pokalbiai apie darbą ne su bendradarbiais, bet kai jis sudaro didžiąją dienos dalį, niekur nepabėgsi.

taigi va, supykau aš ko tais ant šefo (nebepamenu, praėjo kiek laiko ir pyktis išgaravo) ir pasakiau, kad nedalyvausiu firmos naujake. nes turiu nepamainomų neatidedamų Planų. ir taip toliau. aš planų iš tiesų turiu, bet ne tokių jau ir neatidedamų. tai po to truputuką graužiaus, ne dėl savęs, dėl kitų – kaip gi jie be manęs… bet jei jau pasakiau, kad neisiu, tai persigalvot būtų kaip ir ne lygis +  jis būtų tą pyktį, kurio nebeprisimenu, laimėjęs, o to tai jau nebus! 

dabar pagalvojau ir susivokiau, kad ko man ten. vis tiek smagu nebūtų. šefas tik bandytų nerišlia anglų klaba palaikyti pokalbį, o iš tiesų skaičiuotų, kiek stikliukų išgėriau, nes moterims, anot jo, nedera gerti alkoholio, joms dera patarnauti vyrams ir priklaupus ant kelio jiems batukus užrišinėti, kaip kad jo žmona ir daro. fi.

Šiandien delfyje puikuojas straipsnis, kad jau nieko nėra paprasčiau už tapimą milijonierium. Kažkoks ‘profesorius’ sako, kad reikia kas dieną sutaupyti po 100 lt ir jau net po 27 metų 4 mėnesių būsi milijonierius (apdairiai pridėta sąlyga ‘jei infliacija nesuės’). Bet tai  kiek džiaugsmo apturėjau, sėdėjau ir kvatojaus garsiai, aišku, kur gi – kam dar tie svarstymai apie milijono uždirbimą, aš jo neuždirbsiu, aš jį sutaupysiu! Blem, koks puikus straipsnis, negaliu. pakėlė nuotaiką visai dienai.

O, dar nerašiau, bet savaitgalį buvau bix’ų gimtadienyje. Pagalvojau, kad truputėlį daraus Išpuikėlė, nes visi šūkauja kaip faina kaip faina, o aš tai vis tiek prie ko prisikabinti rasčiau.

reikėjo man labai sijono (nieko naujo, amžinoji problema). tokio paaukštintu liemeniu, su sagelėm ir turbūt pilko. prie sijono man reikėjo maškinukų tokių turbūt mėlynų, pūstom rankovėm, o gale siaurom, nu tokių, kaip būna.

kaip žinot, aš gi esu beviltiška. grįžau iš apsipirkimo su dviem suknutėm, kas pats iš savęs nėra blogas faktas, nes suknutės  praverčia. bet tai sijono tai neradau! anei marškinukų. o jei dabar ir rasčiau, nusipirkt nebevaliočiau, nes pinigus iššvaisčiau.

galvojau vieną suknelę grąžint, bet niekaip negaliu apsispręst, kuri man labiau patinka, negaliu negaliu negaliu nei vienos atiduot. nes jos jau mano.

…Jūs nepagalvokit, aš tikrai labai kultūringas žmogus. Jau ta kultūra net pro ausis veržiasi, sakau jums.

Kultūringumui palaikyti vaikštau į kultūringų žmonių renginius, t.y . kultūrinuosi.

Tai va, kaip tik dėl to, kad esu siaubingai kultūringa, (na gerai, dar ir trupučiuką dėl to, kad mane vedėsi nemokamai) ėjau ėjau vakar į operą. Tą, kuri labai šūstra, kuriai juozukas kostiumus kūrė, o kažkokia garsi moteriškė juodais plaukais ir prie meno kažką su ja irgi darė. (beje, gerb kostiumų dizaineris jautė stiprų poreikį gale užlipti ant scenos pasilankstyti, nors net režisierė nesiropštė)

Mano draugai irgi kultūringi. Ne visi, (nes mane jau pasiekė gandai apie kai kurių Piliečių talentą praknarkti visą veiksmą), bet tie kurie vedasi, tai jau labai kultūringi.

Kas be ko, ta kultūra nevaržo mūsų karts nuo karto kumščiuotis į šonus ir apšnekinėti visos eigos (žiūrėk, kokia tašikė, kokia tašikė! gi STATKEVIČIUS kūrė) ir šiaip stebėtis dalykais, pvz, kodėl po sceną blaškosi šeši berniukai, o ne trys, kaip kad buvo pažadėta, ir kam tas dirigentas, jei į jį nieks nežiūri, o tuo labiau, kam jis filmuojamas ir rodomas per du telikus. chm.
 
ai, o dar geras buvo, kai 15 min du veikėjai apsikabinę dramatiškai klykė apie tai, kad tuoj tuoj jie mirs, bet mirs kartu, ir jau  niekas jų neišgelbės, tada išėjo pro duris 5 sek, grįžo ir jau dainavo apie nugalėtą blogį ir amžiną laimę. kas be ko, apie tai nusistebėjimą matyt pasakiau per garsiai, tai sulaukiau baisiai pikto žvilgsnio iš greta sėdinčios moterėlės (kuri visą laiką žiūrėjo labai įsijautus ir pritariamai linksėjo galva), tai supratau, kad aš tiesiog nežinau kažko, ką man derėtų žinoti ir viskas čia yra taip, Kaip Turėtų Būti.

bet tai pasaulį iš tikrųjų išgelbėjo tie trys/šeši vaikai, jie visiems iš eilės liepė nesižudyti, ir jų visi  klausė.

bendrai paėmus, opera yra opera. bet kaip labai kultūringam žmogui, man patiko.