nes šiandien parėjus tik atsiguliau ir apsiklojau galvą ir iki pat šokių tik gulėjau ir galvojau apie įvykius, kurie galėtų nutikti, kad viskas apsiverstų ir aš būčiau priversta grįžti į seną darbą. nes ko šiandien išmokau naujajame, tai kad dvidešimt treji metai viename darbe prie gero nepriveda, o priveda prie amžino surūgimo, keisto šnopavimo į kompą ir tikslo sunkinti gyvenimą naujokams – ir tokį pavyzdį aš turėsiu sau palei nosį visą laiką.

nedirbsiu jokiam darbe dvidešimt trejus metus, pažadu pažadu, aš tai jau niekada.

o po to toks mindaugas -dar iš tų laikų, kai politikavau- entuziastingai (jis čia turbūt taip mane guodė) atsisveikindamas kėlė nykščius į viršų ir sakė 'viskas bus gerai', dėl ko mane net siutas suėmė, nes jis, bjaurybė, irgi tik ką pakeitė darbą, bet o tačiau ten jam viskas puiku.

ir dar man reikia keltis į naują vietą, nes valanda kelio į darbą yra be proto daug.  

(edit—> ar beverta sakyt, kaip greit atsiėmiau visus blogus žodžius apie kolegas? žinau, neverta. patys viską suprantat.) 

mano kolegos yra nuostabūs. kol aš sau ramiai laukiau, kada man iš sandėlio parveš patefoną, jie sau apsitarė ir nusprendė, kad patefonas tai jau tikrai būtų Puikioji Atsisveikinimo Dovana, atitempė jį ir jau net nepasakosiu, kokia patenkinta vakar ėjau sau namo.

o tada paskutinį kartą kaip kolektyvas traukėm miestan. su visais atributais – degtine lede, dainom vokiečių gatvėj ir net pavaizdavimais, kad einam namo, o iš tikrųjų tai tik oficialiu atsisveikinimu su šefuliu ir susirinkimu kitoj vietoj.
- šiandien visi paslaptingai neturi sveikatos ir geria mineralinį. 

niūriai nužiūrėjusi krūva financial manager vizitkių, kurių kažkada man taip reikėjo (išdalinau maždaug dešimt. draugams) nustūmiau naująjį žmogų nuo kompo tam, kad jums pasakyčiau, kad iš tikrųjų tai nelabai ir žinau, kurių velnių aš išeinu: savo kabineto nebeturėsiu, bus naujajam darbe begalybė mergų ir -ak- nieks manęs nebepopins, ir iš šefo juoktis matyt nebeišeis, nes anas, man atrodo, turi proto. įsivaizduojat, šefas, o turi proto. man dar nėra taip buvę. 

ir man labai labai gėda. labai.
bet jei dantistai ką nors užuodžia  per tą savo marlę, tai maniškiui šiandien labai labai nepasisekė.

o kadangi aš jau šitas keturias dienas atklausiau 'valgyk valgyk valgyk', 'nesušalk' ar šiaip pavienių istorijų, kaip kad 'močiutė nebeturi alijošiaus, nes senelis po lapą po lapą ir jį visą nuvalgė', jaučiuos morališkai turinti visas teises neiti į grįžusių iš italijos sutiktuves, o tik pasikviesti v., kad ji pagaliau pabaigtų mano portretą ir su ja mergaitiškai išgert po kokteiliuką (tik neseniai prie bokalo sužinojau, kad v. nemėgsta alaus, tu alaus žmogus, prisipažino ji kažkaip panašiai, ir kai susitinkam, nėr kada galvot, patinka man tas alus, ar ne) ir jai pasirodyt apiplyšusį kartoninį kaustytą lagaminą, kurį tik ką parsitempiau iš panevėžio, nes tikiu, kad ji gali suprasti, ant kiek jis tobulas. gal man nebent reikėtų pabandyt nušveisti tušinuku įspaustą užrašą 'burneikienės' (ji gyveno kadais antram namo aukšte ir sako, kad kai skrido į ameriką aplankyt giminių, skolinosi šitą lagaminą; mes po to ją vadinom amerikonka, o ji išdidžiai vaikščiojo po kiemą su peruku - kartą paslapčia užmačiau ją tą peruką nusiimant ir visa paklaikus bėgau namo, nes teta nusiėmė plaukus).

ir gal man šiek tiek pikta, nes truputį galvoju, kad man tas lagaminas kiek netinka, pažįstu bent kelis žmones, kuriems jis tiktų labiau, kad ir tai pačiai v.

bet tai nieko nereiškia, aš jį tikrai prisijaukinsiu, ir jau dabar galvoju, kaip jame laikysiu arba plokšteles, arba teptukus, arba nuotraukas.

ir m., aš suprantu, kad ten jau buvo gera girtumo stadija, bet dabar imsiu ir pripažinsiu, kad man ryte skaityt sms'ą 'taip taip taip, viktorija yra puikusis žmogus mano gyvenime' yra visai gera dienos pradžia.

aš tai padariau. labai nenorėjau, kentėjau ir atidėliojau, o va dabar ėmiau ir padariau.
aš nuėjau pas Dantistą. (griaudi audringi aplodismentai ir ovacijos, o aš lenkiuosi iki žemės, jau vien dėl to, kad nesimatytų mano pačios savim susižavėjimo išraiškos)

aš pateisinu  visus tuos siurbimus, pūtimus ir net gręžimus, bet jau kaip nekenčiu, kai pasiima tą geležinį kablį, įkiša kur į dantį ir trauko iš visų jėgų! skaitau, kad jei plomba pati nekrenta, nėr čia ko per jėgą ją bandyt ištraukt, tegul pūpso dar kurį  laiką.
ir niekaip negaliu išmokt netyrinėt dantisto. o ką gi veikt toj kėdėj po lubų/lempų apžiūrėjimo? ir čia dar kažkas burnoj knisasi prisikišęs, imi nejučia ir pradedi spoksot. jei aš būčiau jo vietoj, tai man labai nepatiktų.   

aš į tai žiūriu filosofiškai, atsiiminėju dabar už visas padarytas nuodėmes, sakiau jam, kai paklausė, ar skauda.
nenorėčiau būt tas, kuris jus baudžia už nuodėmes, krizeno jis į savo burnos dangalą.
nieko, jūs tik įrankis.

kaip jums, bet tik kaip jums, pasakysiu, kad nu niekaip negaliu pasitikėti gražiais čiut čiut už mane vyresniais gydytojais, o ypač tais, kurie dar iš manęs ir krizena.

iki malonaus rytoj, sakė atsisveikindamas.

dėl malonumo dar pagalvosiu.

fotoaparatas nepataisomas. nežinau, objektyvą galit parduoti, o patį aparatą… jo, galim jį siųsti kažkur į vokietiją, ten suras, kas blogai ir pataisys,  bet neapsimoka. taip, kas tiksliai blogai, neaišku. nu, reikia keisti elektroniką. va, mes čia perlitavom įtartiną detalę (pamaskatuoja prieš akis mažutį metalinį gumuliuką), nepadėjo.