nors ir trumpas, bet labai jau turiningas šis savaitgalis pasitaikė. per daug nesismulkinam, bet vieno įvykio nepasipasakot negaliu – ojei, kokios patirties įgijau!
…jau seniai buvo numatyta nuplanuota, kad sekmadienį einam ten, kur vaidenasi. bet kadangi šeštadienis irgi toks neblogas pasitaikė, vaiduokliams sveikatos suradom tik aš ir a., bet o ką – negi mes ne moterys, mes galim ir
vienos.
ir išėjom.
pasivaikščiojom tam name, traška braška viskas (balandžiai, sakė a., balandžiai, kad tik galvos neapkakotų). apėjom dar aplink, ir staiga ji kad pradės klykti “nežiūrėk!” nu, galvoju, kaip gi aš nežiūrėsiu – o jei ten koks vaiduoklis, tai taip ir liksiu nepamačius. neeeee, pažiūrėti reikia gi.
atsisuku - o ten išėjęs pro paradines duris stovi bičiukas, kelnės žemyn nuleistos ir įnirtingai… emmm…. kaip čia pasakius, nu… jis… jis sau įnirtingai veikia Dalykus. su savim. įvertinus tai, kad dalykai jau buvo prie pabaigos, ir tai, kad jis išėjo pro tas duris, pro kurias mes tik ką landžiojom, galiu teigti, kad viduj ir braškėjo traškėjo oi ne balandžiai, o jis iš kokio kampo į mus bespoksodamas.

dabar dėl visų kada nors beiškilsiančių problemų bendraujant su vyriškąja gimine kaltinsiu šitą įvykį, nes jau skaitau, kad mano psichika yra pažeista negrįžtamai.

aš taip ir žinojau. (sėdžiu iš siaubo išplėstom akim). visada taip ir žinojau. makakos moka kalbėt! esu tikra, jos paslapčia ruošia prieš mus sąmokslą, prunkščia iš mūsų mokslininkų į saujas ir planuoja, kaip mūsų vaikai joms blusas iš kailio rankios. reikia mums kažkaip burtis, kad nebūtų taip, kaip beždžionių planetoj, nes kaip beždžionių planetoj aš tai jau negyvensiu. kategoriškai.

o vakar, kai jau taip atsiguliau, pagalvojau, kad ne ne ne, aš gi nusipelniau gyventi geriau, daug geriau. o kad gi aš tai jau suvokiau ir sau pripažinau, esu pasiryžus pradėti priiminėti likusias gyvenimo Dovanas, ir aš tikrai esu tvirta, kaip nors jau atlaikysiu tą džiaugsmo antplūdį, tiek to.
mano naujas šefas labai juokingas, visas susitaršęs ir pabrėžtinai nenešioja kostiumo. ir kai jo ko nors paklausi, pradeda makaluotis, tampyti sau už rankovės, vartyti akis ir visaip kitaip muistytis – taip ir pamiršti, ko klausei. čia pas jį tokia taktika bus. jo mėgstamiausias žodis – ‘lochas’. visi lochai, gal ir jis lochas (taip sakant reikia iškelti rankas į
viršų ir pamaskatuoti), ir anie tai jau tikrai irgi lochai. ir dar justas sakė, kad jis mane anksčiau ar vėliau būtinai kaip nors iškeiks, nes jo toks būdas. o po to pažiūrėjo įdėmiai į mane ir pasakė ‘ai, bet tau vis tiek tas pats’.

mane kankina vienas Ypatingos Svarbos Klausimas, juk backstreet boys mano jaunystės laikais būdavo penkiese, juk būdavo? kaip čia dabar, žiūrau, o nuotraukoj tik keturi. vienas matyt suaugo.

ir nusipirkau chna miltelių. nes jau kadais sakiau, tvirtai sau sakiau daugiau tatuiruočių nebesidaryti. o norisi. bandysiu išsisukti su tais chna, gal kas nors ir gausis. šiaip ar taip, duosiu žinot apie naujausius pasiekimus.

…truputėlį  išsunkta jaučiuosi pastarąsias dienas, čia vis per tuos visus darbų radimus/metimus, draugų apsilankymus ir miego trūkumus. nebėr energijos, išbarsčiau kažin kur tai.

nežinau, kaip baigiasi jūsų draugų vizitai pas jūsų tėvus, bet pas mane tai visokiais rastialių (būtinai su ‘ia’) ieškojimais vidury miškų, šokių su mano mama ir bandymais išgerti daugiau už tėtį, (nu ir kas, kad jis sveria dvigubai daugiau). ir po to nelabai ramia naktim padedant išgyventi tam gėrėjui.

- nesijuokit iš jo taip labai, juk visko būna – šiandien skambino mama.

žibutės, kovo vidury nemuno pakrantės pilnos žibučių.