mano kolegos yra nuostabūs. kol aš sau ramiai laukiau, kada man iš sandėlio parveš patefoną, jie sau apsitarė ir nusprendė, kad patefonas tai jau tikrai būtų Puikioji Atsisveikinimo Dovana, atitempė jį ir jau net nepasakosiu, kokia patenkinta vakar ėjau sau namo.

o tada paskutinį kartą kaip kolektyvas traukėm miestan. su visais atributais – degtine lede, dainom vokiečių gatvėj ir net pavaizdavimais, kad einam namo, o iš tikrųjų tai tik oficialiu atsisveikinimu su šefuliu ir susirinkimu kitoj vietoj.
- šiandien visi paslaptingai neturi sveikatos ir geria mineralinį. 

niūriai nužiūrėjusi krūva financial manager vizitkių, kurių kažkada man taip reikėjo (išdalinau maždaug dešimt. draugams) nustūmiau naująjį žmogų nuo kompo tam, kad jums pasakyčiau, kad iš tikrųjų tai nelabai ir žinau, kurių velnių aš išeinu: savo kabineto nebeturėsiu, bus naujajam darbe begalybė mergų ir -ak- nieks manęs nebepopins, ir iš šefo juoktis matyt nebeišeis, nes anas, man atrodo, turi proto. įsivaizduojat, šefas, o turi proto. man dar nėra taip buvę. 

ir man labai labai gėda. labai.
bet jei dantistai ką nors užuodžia  per tą savo marlę, tai maniškiui šiandien labai labai nepasisekė.