verta paminėti, kad anksčiau aš kavos negerdavau.
-negerdavau reiškia, kad kai likdavo naktis iki egzamino, vakare susiversdavau puoduką ant viršaus užmesdama šokoladą, kad tik nesijaustų to bjauraus skonio – to užtekdavo, kad nemiegočiau iki paryčių (o jau tada statydavom sniego senį, numigdavom valandą ir eidavom į univerą)-
bet ėmė ir nutiko toks dalykas, vardu darbas, nuo ko kavos skonis palaipsniui vis gerėjo, o poveikis vis silpnėjo.
vakar įvyko baisusis įvykis, aš pritrūkau kavos.
nes tie niekšai naujam darbe taupo mano sąskaita ir jokios kavos už dyką neduoda.
tai yra absoliučiai neteisinga.
aš protestuoju, kavą siūlau oficilaiai pripažinti Būtinaja Darbo Priemone ir reguliariai viseims tiekti porcijas, kaip kad ligoninėj seselės nešioja vaistus – tuk tuk, viktorija? aš! jūsų kava, išgerkit.
o kavos aš neturėjau. mano kolegė irgi neturėjo, ji geria tik arbatą, nes tokie žmonės kaip ji miego nebenori. viskas, galvojau, tuoj mano galvelė terkštels ant klaviatūros ir nebepakils. viską bandžiau – net psichologiškai nusiteikiau, kad arbatžolėse juk daugiau kofeino, nei kavoj (koks dėstytojas čia taip man pasakojo?…) prisidėjau daug daug arbatžolių ir jas gėriau, bet akučių neapgausi, merkiasi jos ir gana. o dar nuėjau pas šefą kažko pakalbėt, o jis sau maukia tokią juodą stiprią kavą, tai kol jis kažką man sakė, aš tik į ją žiūrėjau ir galvojau, ar mane atleistų, ar ne, jei išlupčiau tą puodą jam iš rankų, prisisiurbčiau pilnus žandus kavos ir pabėgčiau.
dabar pasakykit, ant kiek man reikia proto neturėt, kad aš šiandien kavos vėl neatsineščiau?!!!
bet aš galvojau galvojau, ir šefas tikrai negali pats iš savęs kavos turėti, jis ją turėjo gauti iš kažkokio kito žmogaus, kas galėtų būti ne kas kita, o administratorė. su ja dar nešnekėjau nieko, išskyrus labas rytas, bet o pasirinkimas yra arba eit pas ją, arba linkėt jums saldžių sapnų.
tai jau gal ir eisiu.