o jei jūs būtumėt viktorija, tokia tik ką eilinį sykį nusipirkusia per mažus batus, įvariusia kortelę į minusą ir šiaip šiek tiek nedamiegojusia, va tada, prašau, pasakykit man, kur jūs pasidėtumėt raktus??? (mindaugai, jau girdžiu, kaip tu žviegi po lova!. ne po lova – tris kartus tikrinau.)

iškrausčiau visus stalčius – net ir virtuvės ir net tuos, kur rūbai sulankstyti. lentyną irgi. ieškojau balkone. nei tarp auskarų, nei tarp apyrankių ir net tarp batų nėra. tarp kojinių irgi. tūliką keturiom iššliaužiojau. šaldytuvą patikrinau.

iš streso dabar valgau vištą ir galvoju, kaip gyventi. ten dar tas prakeiktas magnetas prikabintas, kur įleidžia į ofisą. už jo pametimą, sakė, atims 35 lt – grynas nuostolis. nu ir neisiu darban, tegu žinosi. ir iš namų visai neisiu. ir apskritai.

neviltis.

…o kas yra smagu, tai yra tai, kad aš rašau kaziui 'einam į prancūzparkį paspoksot į žmones', o jis atrašo 'ne, važiuojam į kernavę', ir aš sakau 'važiuojam'
ir dar kiek nedrąsiai skambinu tadukui, nes juk vakar užsibuvom ir niekad negali žinot dėl jo savijautos, bet jam pakėlus ragelį jau labiau teigiu, nei klausiu 'važiuojam į kernavę' ir jis nepraėjus nė sekundei entuziastingai sako 'gerai', aš dar įspėju 'būsim už dvim minučių', jis vėl sako 'gerai' aš sakau 'gerai' ir mūsų toks vos ne dalykinis pokalbis baigtas.

ir, žinokit, va man tik tokių nerūpestingų pasivaikščiojimų ąžuolų giraitėmis, nenufotkintų gandrų dirvonuose ir lengvo mieguistumo grįžtant, ir aš dar kurį laiką tempsiu be tų visų savo paryžių

jau taip labai susirūpinau, iš kur aš tas juodas kelnes paimsiu, atsisveikinau su šefu, išėjau iš kabineto, užrakinau duris, sujungiau visas signalizacijas ir išvažiavau namo.

palikdama jį viduj.

ojojojojojoj

:(

ojojojoj

bl.

ok, ok – ir aš esu iš tų žmonių, kurie dažniauisia tampos kilograminius krepšius po pažastim ir sako, kad juose – visas gyvenimas. ir va, dzing mintis į mano šviesiąją galvelę – o tai kas tas visas gyvenimas gaunas?

tyrimas – iškratom krepšį ir žiūrim, ką turim!

oficialiai skelbiu, kad visas gyvenimas yra:                                                          

1. sportbačiai (neužskaitom, aš tik ką iš treniruotės).
2. knyga (užskaitom, naudoju pagal paskirtį troleibusuose).
3. md grotuvas ir dar du md diskeliai (taip, dar yra žmonių, naudojančių tokius dalykus).
4. vazelinas (pamenu kaip dabar, stovėjau kažkurioj super parduotuvėj eilėj, o jis kainavo ten kažkiek centų ir kvepėjo tokiom dirbtinom braškėm, žinot, kaip būna. tai ir nusipirkau).
5. rankų kremas (???)
6. pusė dildės.
7. raktai (spėkit, kiek šiais laikais jų turiu? ogi tik penkis:))
8. skėtis (taip! ir dar kartą – TAIP! aš jo dar nepamečiau. nes išsitraukus buvau tik vieną kartą…).
9. flash'as.
10. užrašų knygutė (o kur antra, klausiu, kur? būsiu darbe palikus).
11. keli susilamdę parduotuvės kvitai, senas bilietas į kažkurį mokytojų namų  koncertą (?) ir daug kortelių su prisijungimų prie sistemos skaičiukais.
12. foto juostelė.
13. guma ir kažkoks suminkytas saldainis.
14. dartų strėlės (aha,o kai prireikia, niekad nebūnu pasiėmus).
15. akmuo (gražus akmuo).

pažiūriu į pūpsančią daiktų krūvą. (nebe taip džiaugsmingai) kažkaip daug čia gaunas. dar vienas punktas, ir viskas.

16. peilis, tušinukas, pieštukas, 2 mobilūs, atsarginė batareika, du pleistriukai, vizitkių dėklas ir vitaminai.

joooo.

(dabar jau graudžiai) o man vis dar tinka tas obsesinis kompulsinis sutrikimas, ar jau blogiau?

(vėl pasižiūriu į tą krūvą) bet aš kartais nieko nesinešioju, kartais tik susigrūdu į kišenę mobilų ir stebuklingą kortelę, kuri pinigų duoda, ir viskas. tai kaip ir balansas išlaikytas, juk tada galima vesti mano nešiojamų daiktų vidurkį, ir viskas ne taip baisu.

juk taip?

taip?