o kai aš gyvenu viena, pasirodo, kas naktį sapnuoju vaiduoklius. jie yra maži vaikai pajuodusiais pirštukais, ir kai jie iškiša savo perregimas galvas pro duris, aš šaukiu, kad jie paliktų mano namus ramybėje, tada jie taip kraupiai nusijuokia ir trenkia durimis, kad net sudreba stiklai.
tada aš pabundu ir lovoje geriu greipfrutų sultis, vis klausydamasi, ar niekur nieko nesigirdi, bet šitam bute naktimis visiška tylu, todėl su raudona pagalvėle išsikraustau į balkoną, kad girdėčiau bent jau pravažiuojančias mašinas. tik šiuo atveju stiklinė siena, į kurią remiu nugarą, yra visai nekas, nes iš tos tylos kažkas į mane žiūri, o aš jų negirdžiu tik todėl, kad gal iš tiesų jie juokiasi tyliau, nei aš galvojau, o durys, kurias galėtų trankyti, yra kitam kambary.

ir atsidariusi gmail'o juodraščius spaudžiu 'išmesti', nes jokių laiškų, prasidedančių 'paukščiai, leisdamiesi ant stogo, sparnų galais liečia mano langus' negaliu išsiųsti, nes dar ne ruduo.

aš prisiekiu, kažkas mane bando išvesti iš proto.

galiu atlaikyt kažin kaip į žieminio palto kišenę nukeliaujančius raktus ar isteriškus atbėgimus pas mane į kabinetą kodėl tas skaičius nesutampa su tuo, mano žiūrėjimus į tuos skaičius kurį laiką ir galvojimus gal aš durna ar ką, o tada atbėgimus ir sakymus oi, apsirikau
ir tai, kad vidury nakties mane prikelia j. skambutis, ir aš ilgai žiūriu į mobilaus ekraną ir jau nebesusigaudau, kur aš esu, o kai susigaudau, tai nesuprantu, ar tikrai jis man skambina. ir kai atsiliepiu 'are you crazy??!!!', girdžiu jo motorolerio gausmą ir suvokiu, kad man skambina ne jis, o veikiau jo mobiliakas savarankiškai, ir tada jau nebeužmiegu, nes galvoju, kad jei jis atvažiuos, reikės plaukt baidarėm. 
ir jau tikrai nekreipiu dėmesio į faktą, kad tuščios juostelės savaime susikeičia vietomis su netuščiomis, todėl paskutiniai mano šedevrai yra kadrai, kurie yra arba tušti, arba eksponuoti du kartus.

bet jau dabar tai esu visai išmušta iš vėžių. turėjau kokius tris metus monetą. atidarinėjau butelius su ja ir labai branginau. tris metus. ir žinot, ką? aš dabar sėdžiu ir rankoj laikau ne vieną, o dvi monetas. dvi. jos negali savaime imti ir pasidauginti, juk žinau, kad negali. nekrutėsiu kol vėl nepasidarys viena.
arba ne.

kur ta saulė. noriu voliotis balkone ir valgyti persikus.

geriausias būdas išsikrauti ir pagalvoti apie Gyvenimą yra visai ne kokios nors vonios šveitimas, o tų pačių nuosavų kojų šveitimas. nes, mielieji, tas kartas, kai prieš penkis metus pirkau savaiminio įdegio kremą, buvo ne paskutinis.
tiesa, šitas daiktas, kurį vakar atmestinai apsitepiau ant savęs, oficialiai yra kūno losijonas, parekomenduotas merginų kompanijoje kaip 'tik po kelių kartų suteikiantis odai šiek tiek rusvumo, tad nelygiai apsitepti nėra šansų”. patikėjau. bjaurios tos bobos, specialiai matyt pripasakojo nesąmonių. yra tų šansų, o ypač tam tikriems žmonėms.
barškinu šian klaviatūra ir vis nesuprantu, ko gi mano tos panagės kažkokios rudos. ir taip krapštau, ir taip. lyg ir negėriu vakar. ir tada atėjo tas susivokimas, kilstelėjau kelnių klešnę, o ten tokiais vos ne oranžiniais dryžiais iškleckinta (ryte nemačiau, nes pramiegojau ir turėjau visas 8 minutes išėjimui iš namų).

va.
bet tai bebandydama atgaut tolygią spalvą labai filosofiškai apgalvojau, kad viskas tik į gera: jei būtų pavykę, tada dar imčiau ir pagalvočiau, kad visai nieko, tada turėčiau tepliotis dažniau, tai atimtų laiko, reikalautų pastangų ir dar reikėtų vis atsiminti, kad jau laikas tepliotis. kad nebūtų vien tik kojos rudos, imčiau tepliotis ir visur kitur. tada sunaudočiau daug losijono ir išleisčiau daug pinigų. mano pokalbio temos būtų ne kaip prikalt kelis vinukus virš balkono, kad turėčiau kur kabint supynes, o įvairūs kremai, o nuo kremų iki kitų dalykų, apie kuriuos aš kalbėt turbūt nenorėčiau, tėra vienas žingsnis.
taip ir virsčiau į fyfą. tada jau nustočiau galvoti, nešiočiau tik ružavus drabužius, klijuočiaus dirbtinius nagus ir man pradėtų patikti mašinos, kaip kad patinka fyfoms (bmw? sportiniai mersai? nu, kad ir kas joms patiktų). ne tik patiktų, aš galėčiau net jas vieną nuo kitos atskirti! dar turbūt žinočiau visas lietuvos žvaigždes (bet vis tiek klausyčiau rusiško popso) ir ant visko klijuočiau svarovskį. 
tai tiesiog viską apgalvojus labai džiaugiuos tais plėmais ant savo apatinių galūnių, nes jie kaip ir išsaugojo mano gyvenimą. matot, kaip gerai čia viskas? aš ir sakau.

žmonės šneka, kad aš turiu krapštytis ir eiti po tiltu alaus. teisingai šneka.