aš prisiekiu, kažkas mane bando išvesti iš proto.

galiu atlaikyt kažin kaip į žieminio palto kišenę nukeliaujančius raktus ar isteriškus atbėgimus pas mane į kabinetą kodėl tas skaičius nesutampa su tuo, mano žiūrėjimus į tuos skaičius kurį laiką ir galvojimus gal aš durna ar ką, o tada atbėgimus ir sakymus oi, apsirikau
ir tai, kad vidury nakties mane prikelia j. skambutis, ir aš ilgai žiūriu į mobilaus ekraną ir jau nebesusigaudau, kur aš esu, o kai susigaudau, tai nesuprantu, ar tikrai jis man skambina. ir kai atsiliepiu 'are you crazy??!!!', girdžiu jo motorolerio gausmą ir suvokiu, kad man skambina ne jis, o veikiau jo mobiliakas savarankiškai, ir tada jau nebeužmiegu, nes galvoju, kad jei jis atvažiuos, reikės plaukt baidarėm. 
ir jau tikrai nekreipiu dėmesio į faktą, kad tuščios juostelės savaime susikeičia vietomis su netuščiomis, todėl paskutiniai mano šedevrai yra kadrai, kurie yra arba tušti, arba eksponuoti du kartus.

bet jau dabar tai esu visai išmušta iš vėžių. turėjau kokius tris metus monetą. atidarinėjau butelius su ja ir labai branginau. tris metus. ir žinot, ką? aš dabar sėdžiu ir rankoj laikau ne vieną, o dvi monetas. dvi. jos negali savaime imti ir pasidauginti, juk žinau, kad negali. nekrutėsiu kol vėl nepasidarys viena.
arba ne.

kur ta saulė. noriu voliotis balkone ir valgyti persikus.