aš rašysiu knygą, pavadinsiu ją “aš ir mano patarimai”, – pasakoja man justas, kai šį rytą gulėdami prie ežero stebim griaunamas palapines. tada pasižiūri į taduką, kuris ištraukęs iš vandens milžinišką padangą ją ritinėja ir siūlo žmonėm pirkti už 15lt (vėliau kainą leidžia ir galų gale prašo paimti už dyką, bet niekas nepasirašo). ir pirmas mano patarimas bus “pirkit padangą”, toliau krizena. tada liepia man jį fotografuoti būsimos knygos viršeliui ir bando nutaisyti mąslų veidą. o tadukas vis pribėga ir bėdavojasi, kad kodėl kodėl jis tos padangos negalėjo rasti penktadienį, tokia puiki padanga. nepirkit iš kitų agentų, tikrą prekę galiu pasiūlyti tik aš! apsisukęs šaukia nueinantiems ex-potencionaliems pirkėjams.

bliuzai kaip bliuzai, tavernoje rodėm muzikinius sugebėjimus iki kokių septynių turbūt (net ir aš klykavau, linas pasilenkęs sakė bet tai jūs klausos visai neturit, aš sutikau neturim, ir toliau dainavau), garantuotai dėl lino gitaros kažkokia mergaitė pasakė, kad mes šarmingi, linas slapta paprašė tai pakartot justui, justas dėl to labai nudžiugo ir iki pat išvykimo vis kartojo, kaip labai jis šarmingas. o kas buvo baisingai smagu man, tai tas, kad kažkuriam tarpe išėjo kalba apie gyvenimo užsiėmimus, aš mostelėjau ranka į mus ir sakiau tai kaip manai, ką mes visi baigėm ir man sakė aktorinį. užskaičiau tai kaip komplimentą ir daugiau nebesigilinau, nes jei dar po to būtų pasakęs, kad specialybė klounai, tai… na, patys suprantat.

spiderbotai, spiderbotai daro ką tik spiderbotai daro, saugokitės, tai – spiderbotai

kasparas susigavo barre sindromą ir vaikšto vilkdamas kojas po nervų skyrių. vienas jo palatokas įtariai šnairuoja į mus, kitas turi obuolį ant spintelės, bet visą laiką sėdi ir žiūri pro langą; kad netrukdytumėm nei vienam, nei kitam, tupim kambarėly su daug daug kėdžių ir šnekam apie tai, kaip kažkur užsienyje gaudo pabėgusius bepročius. o gaudo taip, kad šalia ligoninės pastato jiems autobusų stotelę, į kurią niekad neatvažiuoja joks autobusas. užtat tūlas beprotis, pabėgęs iš ligoninės, stoja ton stotelėn, nes reikia traukt namo. taip juos ir surankioja. mes sakom, kad dar geriau būtų karts nuo karto pro ten paleisti mikriuką su užrašu ‘į namus’. kaip patogu, galvotų beprotis. tiesiai į namus! net tysti iš stotelės nereiktų, suvažiuotų visi ramiai atgal.

rytoj bliuzai, pamenat? o kad jau k. sudaužė mašiną, visi talpinamės pas l. ir pas v., tad jei pamatysit mūsų susigrūdusias bei laimingas fizionomijas, pypinkit ir mojuokit.