jo, taigi aš nuo spalio turėsiu kaimynę, su kuria dalinsiuosi dušu ir tūliku. ji yra lenkė, beveik nevaikšto ir po insulto nelabai gaudosi gyvenime – taip man sakė, nieko neišsigalvoju. dar sakė 'tikiuos, problemų nebus'. man tai čia kažkaip skamba vos ne 'ai, ji biški trenkta, bet tu kaip nors, ane?'. aš, aišku, irgi gera paranojikė, susirinkau iš vonios visus daiktus, net dantų šepetuką. nieko negaliu padaryt, vis matau prieš save vaizdą, kaip ji atkibinkščiuoja lėtai į vonią, apsižvalgo stiklinėm akim ir lėtai lėėėėtai galvoja 'vakar valiaus dantis tuo geltonu šepetėliu, šiandien įvairumo dėlei valysiuos va tuo, žaliuoju'. nu blyn.

o kiti kaimynai, kurių durys priešais mane, man rodos, tuoj taps gan rimtais mano priešais, nes džiaugsmingai tarp mano ir savo durų pasidėjo staliuką, maždaug kaip mums čia bus smagu prie jo rūkyti šaltais žiemos vakarais ir pūsti dūmus tiesiai tau į virtuvę! eisiu su tais šnekėt, tik reikia kažkaip juos sutikt. nes kai  jie būna namie, tai juokiasi, verkia ir/ar koliojasi, tai man būna nedrąsu trukdyt, tad tiesiog laukiu, kol kada susidursim ant laiptų. ir karts nuo karto galvoju, kaip ten man reikės viską sakyt, nes rusų kalboj tai nežibu.

kad gautųsi jau toks visiškas kaimynų apšnekėjimas, tai ten tie iš gretimo namo irgi geruliai, prieš porą dienų kieme pjovė malkas. beje, pjovė man, ne sau, už tai, kaip suprantu, šeimininkas jiems pažadėjo butelaitį ar du. negaliu labai ant žmonių kažką blogo sakyt, draugiškai buvau pakviesta tų buteliukų išgert su jais, ir dar jaučiu kokių šokių būčiau sulaukus, nes kvietimas tai buvo 'na aganiok'. o koks aganiok be šokių! niekaip nesuprantu, kodėl vai kodėl išspaudus 'aš negeriu' parskubėjau namo, juk tokią progą artimiau susipažint su kaimynais praleidau, ak.

p.s. o visi burbėtojai apie smalkes net patys nežino, kokie teisūs buvo. nes, kaip šiandien paaiškėjo, tą vieną kartą, kai kūrenau, pareigingai atstūmiau ne savo, o būsimos trenktos kaimynės užtvarą, o manasis ramiai sau buvo užstumtas… gerai dar, kad po mano pakūrenimų kambary tvyrojo toks solidus rūkas, tad atidarius langą vėdinausi.

o tie šalčiai tai yra prakeiktų lochų išmyslas – susikaupiau, nuėjau degalinėn ir nusipirkau malkų ryšulėlį. ir jau tada visi kaip susitarę ėmė mane gąsdinti, kad kas jau kas, o aš tai tikrai pamiršiu atidaryti ten kažkokį daiktą ir nudusiu nuo smalkių. vakar šiuo klausimu mane kaip ir nuramino a., sakė bet tai pagalvok, nors šiltai mirsi. rimts, kai kurie miršta šaltai – va tiems tai tikrai pravalas!

—

ne, galvoju aš, naujo paso dar nesidarysiu ir į ameriką nevažiuosiu. buvau, mačiau, kam man. geriau jau į jamaiką (tai ką tau nupirkt, kažkada skambino mama, sugalvok kokį didelį daiktą!; nenoriu aš daikto, noriu į jamaiką – kažkodėl atrėžiau besikvadarodama nuo rąstelio, nes tuo metu su k. žvejojom, tikrai, jamaiką. juokėsi mama, sakė o butui niekada nepradėsi taupyti, taip ir bastysiesi? bastysiuosi, sakiau. o padėjusi ragelį pamaniau, kad iš tiesų – jamaika. reikia tik biški praturtėt ir važiuot į jamaiką)

ir dar manau, kad susiradau naują mini maniją, nes ta su stogais apsisunkino (nors tada, kai lindom transilvanijoj pro stoglangį, buvo visai nieko), rūkai irgi rodos pasibaigė, kas belieka.
noriunoriu tokio gražaus rudens, kai šilta ir galima einant šiurenti lapus.

aš jums dar nepapasakojau apie savo proto nušviesėjimą artais užtemimą (kas dabar pasakys?), bet atburbėjus savo partiją 'univeras – kaka ir iš jo jokios naudos', aš ir vėl esu studentė. pažymėjimo vis dar nepasidariau (o užsakyti jį buvo galima lyg ir nuo rugpjūčio), paskaitoje nei vienoje nebuvau, pasirenkamuosius dalykus, pasirodo, buvo galima pasirinkti internetu jau kadų kadais, aš pasirinkau tik dabar ir buvau priešpaskutinė tai padariusi. tas paskutinis žmogus iš karto mane guodžia ir jei jis mane skaito, tai tegu žino, kad aš jį avansu mėgstu.
- jau matau, kaip tu studijuosi, – vakar juokėsi k.

o aš imsiu ir nueisiu į kokią paskaitą, pamatysit. nueisiunueisiunueisiu.