savaitgalį mane užpuolė ta slogos stadija, kai norisi tiesiog susikišti į kiekvieną šnervę po servetėlę ir taip sėdėti, nes be perstojo brūžinti panosį visiškai užknisa. ir tada, beieškodama servetėlių papildų, atsidariau medicininėms reikmėm skirtą stalčiuką – va tada ir paaiškėjo, kad mano nuostata ‘jokių vaistų’ vykdoma visu pajėgumu ir iš tokių dalykų teturiu pleistriukų ir vieną garstyčių lapelį. pėdindama sau į miestą labai galvojau, jei:
a) man pakiltų begalinė temperatūra, pvz 40
b) neturėčiau jėgų nušliaužti iki vaistinės
c) būčiau pametusi abu savo mobilius. arba jie būtų išsikrovę, o nebūtų elektros. arba pan.
d) visi kaimynai kur nors būtų išvažiavę
tai ką aš tada daryčiau?
atsakymas, aišku, paprastas – apsivyniočiau kiekvieną pirštą pleistriuku, o ant krūtinės priklijuočiau garstyčių lapelį. o ką daugiau bedaryt.
bet viskas turi būti ne taip, nes žmonės šneka, kad į senatvę turi supanašėti su savo giminiečiais. o ta močiutė, į kurios giminę aš nusidavus, saujom geria vaistus ir kai paskambini ir sakai ‘kaip sekasi?’, ji turbūt išgirsta ‘pas kokią gydytoją buvot?’ ir puola pasakoti. tai juk ir aš tokia būsiu, kai užaugsiu. todėl nusprendžiau daryti pradžią ir užsipirkti kokių nors vaistų, kas aišku, bus teraflu ar kažkas panašaus.
tiesa, tada dar buvo ginčas: degtinė su pipirais yra nuo slogos, ar nuo galvos skausmo? kažkas ant galo tvirtai pasakė, kad degtinė su pipirais yra apskritai nuo visko, bet aš nelabai tikiu.