tai vis dėlto k. buvo teisus, aš vakar ir tą taurę ištėškiau, ir kaimynams tūliką užrakinau. šiandien ryte radau piktą raštelį 'atrakinkit duris!'. taigi galėjo su peiliu kaip nors atkrapštyti, jei jau labai reikėjo. ai. nesu aš jau tokia puikioji kaimynė. ir aš jau truputį iš ten noriu keltis. nes tampyt malkas visgi yra vargas, o vietoj tos kaimynės lenkės, apie kurios atsikėlimą šiek tiek jau pasakojau (nors kaip viskas buvo iš tiesų, tie visi nukritimai ant durų ir kitos panikos, taip ir liko neužrašyta ir prasmego užmarštin) atsikėlė šeima su tokiu vaiku, kuris laksto ir garsiai krykštauja. ir jie dar nemoka krosnies užsikurti! o jo, to vaiko, vardas rikardas. nu kodėl jie taip su vaiku pasielgė? va taip ir būna, kai į lietuvą užveža serialų. taigi jo ateitis nulemta iš anksto, turės vesti kokią mariją, prarasti atmintį ir išmėtyti vaikus.

 

 

dar vakar prisiminėm penktadienį, kai visi buvom šešėlių valdovais ir sakėm, kad jei nieks iki šiol nesusiprotėjo tokiu vardu užregistruoti mail'o, reikia kuo skubiau tai padaryti. nesusiprotėjo, žmonėms kažkodėl tokie dalykai nerūpi. kodėl nerūpi, aš jums nepasakysiu, aš žmonių labai dažnai nesuprantu. jie keisti.

 

 

 

mes turim dar vieną (be tų visų šešėlių) naują topinį singl'ą, apie kurį aš kažkodėl sužinojau tik vakar – pasirodo, matas (čia tas veikėjas, kuriam kažkada paryčiais į tūso pabaigą prieš važiuodama į darbą kirpau plaukus; dabar, kai karts nuo karto susiduriam, jis man sako o, kirpėja! aš tau skolingas pliką galvą – reikėtų kada nors grąžinti) ten paryčiais brūžino gitarą ir dainavo kažką panašaus į 'pensininkai – ne žmonės'.

tai ir jis moka groti gitara? klausiau.

aišku, kad ne, sakė. tame ir Esmė.

 

 

o dabar tai griebiu taurę ir skuodžiu pas šefą į kabinetą, nes gavau iš jo mail'ą 'Le Beaujolais Nouveau est arivee!'