Sėdžiu gi Aš šiandien ir valgau kiaušinienę. Ir atsidaro durys ir įbėga rikardas (pas mane visi vaikšto nesibelsdami. o R., jei kas nežino, yra mano trejų metų kaimynas) Žiūriu aš į jį.

Tai ką, Riki, patiko tau pas mane, klausiu (aš jį vakar prižiūrėjau penkias minutes)

Jis gūžteli pečiais. tu kaip saulutė, sako.

Fantastika, tie vaikai kartais sugeba visiškai nuginkluoti.

P. S. Linas yra labai geras, nes vedamas už parankės šiuo mišku keliu rašo tai, ką aš diktuoju (Aš jam pažadėjau už tai apie jį gražiai parašyti. Bet jis iš tiesų geras)

Ir dar jis sako, kad tai – paskutinis kartas, kai aš rašau blogą vidury nakties vidury miškų klampodama per sniegą ir balas; ir blogiau už tai gali būti tik jei aš plaukčiau laivu, būtų audra, aš įsikibčiau viena ranka stiebo, o kita daryčiau įrašą:)