1. Žmonės turi savybę spoksoti į žmones, ypač jei jie su savim tamposi ružavus čiužinius;

2. Taksistai turi savybę būti gudrūs ir jau po pirmo nučiuožimo perstatyti mašinas į kitą stovėjimo aikštelės pusę;

3. Čiužinys turi savybę pračiuožus tris metus asfaltu nebeturėti oro. delnai savo ruožtu turi savybę sopėti, ypač iš ryto.

Viktorija turi savybę kuo mažiau miegoti, jei tik tam randa progą.

…jūs labai nepykit, man šiandien – kalbėjimo periodas. tai dar pasisakysiu. o pasisakysiu apie tai, kad šią naktį tarp mano visų drobių kažkas krebždėjo. ištisai. ir tada aš galvojau galvojau, ką gi man daryti – variantas vienas tai yra keltis ir tą kažką baidyti, tas kažkas pasibaidys ir išbėgs, ir tada jau bus labai baisu, nes bėgios po kambarį. variantas du tai yra ignoruoti ir apsimesti, kad ten vėjas šnara, iš idėjos. arba gerieji aitvarai, kurie man neša milijonus. ar gnomai, kurie vagia kojines, bet kalėdų proga  nusprendė visas jas man vienu metu grąžinti. ar dar kas.
pasirinkau ignoruoti. tai visą naktį taip ir varčiaus, nes vis mačiau, kaip kažkas kiekvienos drobės kampe pragraužia po skylę ir iš tų skutukų suka sau lizdą. skylę kairiajame kampe, jei ką domina detalės. dar galvojau, kokiu būdu galima tą skylę užlopyt. nesugalvojau. skaičiavau, kiek statistinis vienetas kažko gali pragraužti neatsišipindamas dantų. ir ką tas kažkas pas mane valgo, juk pas mane tik vakuoti stiklainiukai. ir dar bulvės.
viskas, jau apsiskelbiau, kad jei šiandien nesulauksiu katės – išprotėsiu.

o iš tikrųjų dar noriu nusipirkt spalvotą pripučiamą čiužinį ir eit ant tauro kalno.

j., atiduok mano kepurę, kurią aš tau geraširdiškai paskolinau šaltą žiemos naktį dar tais laikais, kai gyvenom antakalny, o tu – tu palikai pas l., o tas perleido a., atiduok!

prisiminiau, vakar per šokius radau bendraminčių tų visų email’ų atžvilgiu.
nes tikrai užknisa. sakykim, aš prisiregistravusi 2 ‘gyvose’ konferencijose: šokių ir mokslo. pirmieji dar-dar, antrieji visiškai pamišę. galėčiau tikrintis paštą kas pusvalandį ir vis kas nors naujo būtų. nes tikrai svarbu radus kokį juokingą paveiksliuką ar pan. jį tuoj pat nusiųsti šimtui žmonių. ai, dar labai puikūs laiškai būna atsakymai į tuos paveiksliukus: “:)” arba “geras!”. nes irgi labai svarbu, kad tas šimtas žmonių pamatytų pritarimą praėjusiam mail’ui. dar, jei tau kažkas suteikia prašytos info, reikia visiems bendrai rašyti “ačiū”, nes arba a) rašyti tiesiogiai savo geradariui yra ne lygis; b) vėlgi labai svarbu, kad visi sužinotų, koks esi mandagus/i.

be tų visų konferencijų, yra šiaip tokių žmonių klasė, kurie siunčia visokius ‘tu man brangus draugas ir angelai tave telydi, persiųsk’, kokių nors tekstų kopijas (dažniausiai iš cha.lt) arba kas kartą link’us į tą patį puslapį ‘pažiūrėkit, ką šiandien parašė’. tiems tai aš turiu limitą – jei atsiunčia >=2 laiškus per dvi savaites, gauna iš manęs atsakymą ‘daugiau man nespam’ink’. kai kurie po to labai supyksta, bet gi aš teisybę rašau.

tai va, vakar padarėm rezoliuciją, kad reikia steigti ‘rimtąją konferenciją’: ten draudžiamas bet koks nusišnekėjimas, komercija, kalėdiniai sveikinimai ir pan., galima rašyti tik konkrečią info. ir dar gerai būtų, kad punkčiukais. tik kad toj rimtoj konferencijoj mes kol kas trys dalyviai. ok, mes spam’o nesiuntinėsim, bet kažkas juk turi ir rimtąją info atrinkti – reikia priimti dar pora narių ir jiems tą darbą užkrauti.

mielieji draugai, mūsų susirašinėjimo 20 email’ų bet kokio svarbumo klausimu kol kas spam’u nelaikau. tiesiog kartasi šiaip skaudu žiūrėt, kaip veltui švaistomas jūsų rašytojų talentas:)

per šias dienas ką supratau, tai kad viso blogio ištakos yra darbas. nes ta energija, kuri išnaudojama darbui, galėtų būti paskirta visuotiniam džiugesiui skleisti ir kitom linksmybėms. ir ne konkrečiai šitas darbas, kurį dirbu, yra blogis, o visi darbai, nes jei nedirbčiau šito darbo – dirbčiau kitą darbą, kur teisybė? kodėl, pvz, aš negalėčiau gyventi iš kritikos – aš labai puikiai kritikuoju visus iš eilės. (ir save tame tarpe, tik per mano sarkazmą kartais taip neatrodo, o atrodo, kad labai gerai apie save galvoju, bet dabar psss – aš jums pasakau, ir jūs žinokit, kad taip nėra). arba va, aš visiems galėčiau aiškinti, kaip gyventi. šitoj vietoj dar nesu tiek ištobulėjus, kad gerai viską išaiškinčiau ir pati sau, nes pastoviai kažkaip susivarau, bet kitiems tai turiu puikių patarimų. kita vertus, gal aš viską darau gerai, o viską suvaro tie kiti, nes jiems niekas nepaaiškina, kas ir kaip? taip ir bus.

pas mane yra pelių!!!

įšuoliavau va tik ką į virtuvę, o ji kad puolė bėgt iš po kojų!!! net pamiršau, kad tokiu atveju dera suklykti – sustojau ir nebežiojau, ką daryt. tada pasiėmiau prožektorių ir ėmiau žiūrinėt po virtuvės spintelėm – nežinau, ką būčiau darius, jei būčiau tą pelę suradus, bet pabandyt surast tai reikėjo. nesupraskit blogai, tos pelės visi gražios, kai į jas iš arti pažiūri – tokios mažom juodom akutėm ir mažais pirštukais, bet tas faktas, kad jos šmirinėja po MANO valdas be mano leidimo ir dar nelauktai puola bėgt iš po kojų jau savaime yra nedovanotini poelgiai. tada skambinau mamai - nežinau kodėl, bet klūpėjau su prožektorium prie spintelės ir skambinau mamai. ji, kaip visada, sureagavo šaltai ir sakė ko tu čia, žalčius rankom sode nešioji, o dabar dėl pelės sielvartauji. parsinešk kokią gyvatę ir išgaudys. ir tada puolė pasakot, kokia turėtų būti mano kraujo grupė (nes tie lochai daktarai mano knygutėje du kartus įrašė skirtingus duomenis). ką čia kalbi, sakiau, aš dabar turiu didesnę Problemą. va kai būsiu po avarijos ar panašiai, ir man perpylinės kraują – tada ir susirūpinsiu, koks tas kraujas turėtų būti.

dabar galvoju, negaliu juk nuodų pirkti – prirys, nulįs kur į pakampę, numirs ir smirdės. spąstų irgi nenoriu, sutraiškys ją, o man po to reikės savo rankomis tuos vidurius krapštyti. fui. skolintis katę? duoti vardą ir laikyt pelę kaip augintinį? tarakonus barake juk kadais laikėm (petka su čepajevu vardai buvo. gyveno po stikline, šėrėm cukrum)

o dar iš virtuvės išeidinėdama užkliuvau už skuduro, pagalvojau, kad už didelės pelės, šį kartą nebesusilaikiau ir žvygtelėjau – ne merga būčiau, jei tokios tragedijos proga anksčiau ar vėliau balso stygų nepademonstruočiau.

esu įsitikinus, JI laukia, kol aš eisiu miegot ir tada lips man ant veido. brrrr. tupiu ant lovos susikėlus kojas.
o virtuvėj man reikėjo skuduriuko, prisiminiau.