iš šeštadienio į sekmadienį pramiegojus 15 valandų supratau, kad būtent šiuo momentu man reikia ne ko kito, o suši. taip labai labai reikia, kad net apsikamšiau ir nuėjau iki tolimesnės parduotuvės, kur tą suši keičia į pinigus. ir kai tik parklampojau per  purvynus, paaiškėjo, kad tą sušį eidama nuo parduotuvės iki namų sugebėjau pamesti!!!

pirmiausia nepatikėjau. atsisėdau ant kilimo, purčiau galvą ir labai galvojau. bet ne, tikrai prie kasos jį pasiėmiau. supykau baisingai, vėl apsikamšiau ir išėjau jo ieškot. Nes naiviai tikėjau, kad jei kažkur pamečiau, tai kažkur ir rasiu. nuėjau iki pat parduotuvės – va ten ir supratau, kad ne tik neradau pamesto suši, aš beieškodama dar ir pirštinę pamečiau! pirštinę begrįžinėdama suradau (bjaurybės! jei randa tik ką pirktą suši, tai pasiima, o va kai viena pirštinė – neima, ir dar paspardo! lochai!), bet iki to suradimo išvadinau pasaulį labai negražiais žodžiais.

o kaip patys turėtumėte žinot, jei yra labai blogai, iš karto geriau pasidaro tada, kai randi tokį pat nelaimėlį.
ką veiki, – skambinu.
ai, kalu karnizą. Nes prieš tai priklijavau ir jis ėmė ir nukrito (pataikiau, mintyse nusivaipau).
dar po to pakeisiu dušą. tada jau galim kur nors eiti – pažada.

jau truputį apsiraminus voliojuos ant žemės valgydama mandarinus, o bonuso po kurio laiko gaunu sms’ą ‘oi, pamiršau prieš keičiant dušą užsukti vandenį, dabar pas mane visur šlapia’. visai pralinksmėju ir pagalvoju, kad gerai jau, tegu Tas, Kuris Rado Mano Suši, jais nepaspringsta. tegu tik nusinuodija arba būna alergiškas vienam iš jų komponentų. arba ne, geriau dviems (kad tikriau būtų).