kiekvienas turi kažkokias galimybių ribas. (‘žmogus’, apskritai kaip būtybė – neturi, tačiau paėmus individualiai – turi). aš savo ribą jau žinau, nes teko garbė ją prieiti. Mano Galimybių Riba yra investicijų į mažmeninį tinklą apskaičiavimas. tai yra aukščiau manęs, aš to padaryt negaliu. negaliu. nors čia kėpsočiau penkias savaites, jų nesuskaičiuočiau. tai yra niekinis rodiklis, kurių velnių jį dėti į ataskaitą, aš nesuprantu. kurių velnių iš viso dėti tas ataskaitas? tegu žmonės perka akcijas apgraibom.

ir aš nekenčiu excelio.

 

noriu būti mezgėja. megzčiau šalikus ir kepures, nes nieko daugiau gyvenime dar nesu mezgus. visi šalikai būtų labai puikūs, o kepurės tai tik kai kurios. tos, kurios nebūtų labai puikios (o tik normaliai puikios), vis tiek būtų mielos, nes taip sakė m. bendradarbiai apie mano kažkada jam dovanotą šedevrą.

 

 

kai kurių kitų ribas irgi žinau. kad ir kas vertė miuziklo ‘paryžiaus katedra’ tekstą, jų riba yra rimavimas.

aš, žinokit, jau taip susikaupiau susikaupiau, suraukiau visus smegenų vingius ir iš visų jėgų ėmiau ieškoti, kur gi ta krizė. kažkaip mes prasilenkiam – interesai, matyt, nesutampa. atlyginimo  nesumažino. nuoma naujam bute trečdaliu mažesnė. šildymas kaip buvo, taip ir tebėra penkiasdešimt litų už malkas. nuo kito mėnesio ir tų nebebus, nes gyvensiu tokioj primūrytoj palėpėj, kurioje yra šiluminis mazgas. už vandenį dabar moku ten kažkodėl nedaug, naujam bute jis irgi papigintas, nes reikia laukti, kol į tą palėpę užkils.

 

brango transportas. bet gi aš – puikioji studentė, man nuolatinis kainuoja dvidešimt litų. tai perku jį gal net ir iš įpročio, nes niekur beveik nevažinėju – į darbą nuveža ir parveža, į miestą nueinu. bet dvidešimt litų – kaip nepirksi.

 

maisto produktai. eee… žinau, kad duona brangi – bet ji man brangi jau kokius tris metus. ir mano mėgstamiausią silkę pradėjo pakuoti mažesnėm dėžutėm, nors plešia tiek pat, niekšai. o daugiau… nežinau, cepelinai užmiestyje vis dar kainuoja aštuonis nulis nulis, ir jokie kylantys pvm’ai to neįtakoja. 

 

tai tik silkė.

krizė pas mane ateina silkės pavidalu.

o, ne.

 

 

—

galvoju, kad yra didi neteisybė, kas sean’as penn’as laimėjo oskarą. nežinau aš to sean’o penn’o, nemačiau, kaip jis vaidina, ir jei sutikčiau gatvėj, nepažinčiau. bet per tą jo nevykusį išsišokimą nelaimėjau Didžiojo Žaidimo ‘atspėk oskarų laimėtojus’. o taip puikiai spėjau – atsidariau pirmą pasitaikiusį lažybų svetainę ir surašiau jos statymus. nes nei vieno oskarų filmo dar nenutiko laimė ar tais nelaimė pamatyti. o tas sean’as penn’as… tai nebuvo labai gražus poelgis iš jo pusės. kaži, ar yra būdų jį kaip nors iš jo atimti? jei jau sporte yra visokios diskvalifikacijos, tai ir čia reiktų sugalvoti.

o m. penktadienį ant manęs kiek pyktelėjo, nes aš ropščiaus ant ledo lyčių, o jis man piktai šaukė tik pabandyk dabar įlūžti, aš tave ištrauksiu ir pridaužysiu, pridaužysiu iki mirties; ne, tu nenuskęsi, aš tave mirtinai pridaužysiu. tik dėl to ir neįlūžau.

 

 

bet jei dabar vėl sakysiu, kaip viskas puiku, tai jau man kas nors tikrai kirs per galvą, taip?

tai ir nesakysiu. sakysiu, kad yra labai labai laaaabai blogai, nes… va, nes nuo šalto vandens suktuko mano duše krečia elektros srovė! žiauriai blogai, esi žmogus priverstas maudytis po per karštu dušu… :))))

 

 

užtat šiandien kaip labai kultūringa asmenybė sakiau o tai tiks žalioji arbata su citrinos gabaliukais? …bet kur jau čia, viskas baigėsi kaip visada – vanduo taip ir nespėjo užvirti, o man sakė nu bet einu su cigarete dantyse mums dar džino ir galvoju, kad kokie mes vis dėlto bomžai.

ir dar viską visaip apšnekėjom, ir, l., aš tave tai prisiminsiu iki gyvenimo galo vien už tai, kad tada, kažkurio penktadienio gilų vakarą, sakei vika, tu esi per sena, kad susirastum geresnių draugų už mus. ką jau čia, geresnių nesusirasčiau, net jei būčiau du kartus jaunesnė.

 

 

du puodus kavos ir einu miestan reikalų tvarkyti.

chem. o ką dabar daryti, jei šiuo baisingu nuosmukio laikotarpiu darbe visiems kirto per algas, o mane pamiršo ir pervedė tiek pat, kiek ir anksčiau? aš gi jau spėjau juos visaip iškeikti ir lochais išvadinti… tai tipo jie man dabar gali padaryti kokią nors Kiaulystę, o aš jiems skolinga vieną neburnojimą? nepatinka man taip.

 

 

nors savaitgalio pradžia gal ir nieko.

ta proga ir dar dėl to, kad yra labai karšta, mes pakuojamės ir einam pasėdėt po tiltuku idant patikrintumėm, ar po juo vis dar teka upė :)

utiutiu

 

pranešiau šeimininkui, kad išsikraustau. pagal sutartį, turiu jį įspėti prieš du mėnesius, taip kad dar viskas toli toli, bet tuo pačiu užmoju paskambinau sesei ir pasakiau, kad mano naujoj vietoj vietos vis tiek nėra, tad ji gali pradėti imti iš manęs viską, ką tik panorės. ji truputėlį kvyktelėjo, o aš sakiau 'ir tą, ir tą, ir tą'. tik dėl kai kurių daiktų kyla abejonių, nes, pvz., kokio teleskopo visada gviešėsi senelis. aišku, sesei duoti būtų kur kas ramiau, nes kai kada nors turėsiu diiiidelį namą, galėsiu kažką atsiimti, o senelis… senelis tuoj ką nors sukonstruotų. ar bent jau patobulintų :))) (aš jums nepasakojau ”valties” istorijos pabaigos? tą liulką-valtį kažkas pavogė. senelis keikėsi, o močiutė sakė ačiū dievui. žinočiau, kas tai padarė – dar ir butelį pastatyčiau).

tik va su Pupsiku Džiugaičiu nežinau kaip bus, kaip ir reikėtų ieškoti jam naujos vietos. dabar jis pūpso (ir graudžiai inkščia laukdamas pavasario) už malkų krūvos. ai, bet gi viskas išsispręs savaime, kaip ir kiti dalykai.

ir dar - tikrai niekad negalvojau, kad taip pasakysiu/parašysiu, ir jūs gal geriau dabar prisidenkit akis ar ką, nes

 

taip, reikės atsirinkti. aš tiesiog noriu susikrauti vieną (ok, ne vieną. du gal) lagaminą ir išsikraustyti visai naujai. suprantat?

 

p.s. o m., pasirodo, po visų katučių ir džiugių pasakojimų kaip-čia-viskas-bus-gerai, grįžo visas įkvėptas bei pakylėtas ir skambino l. papasakoti, koks vis dėlto Nuostabus yra Pasaulis.

l. pagalvojo, kad m. girtas.