…namas, kuriame aš gyvenu, yra labai keistas. į pirmą aukštą veda aštuoni laiptukai, į antrą – du kartus po trylika. tai būtų nieko keisto, bet pasiekti trečiam reikia įveikti du kartus po penkiolika, o ketvirtam – du kartus po keturiolika. jei jau apsidžiaugi, kad atsirado šiokia tokia sistema, nes visko yra po du ir imi lipti iki mano aukšto, kuris iš tiesų visai ne aukštas, o truputėlį kreivokai apmūryta palėpė (durys kaip reikiant taip ir neužsidaro), reikia vieną kartą įveikti dešimt, o antrą kartą – dvylika pakopų.
ir palangės laiptinėje labai plačios ir saulėtos, tokių norėčiau pas save namie. (tikruose namuose, kuriuos kada nors turėsiu)
o ant stogo krašto – tvorelė. žmonės sako, kad sniegas nekritinėtų praeiviams ant galvų, bet man patinka galvoti, kad ji skirta tokiems, kaip aš. nes jei čiuoši skardiniu stogu, kažkuriuo momentu į ją atsiremsi, ir viskas. Tvorelė, kad Viktorijos Nekritinėtų Praeiviams ant Galvų, taip.

aš dar manau, kad tam tikros mano kūno dalys plečiasi. mano kojos nebetelpa į nė vienus batus, prisiekiu. ėjau šiandien visa sukandus dantis gatve, ir batų nenusiaviau tik todėl, kad abiejose rankose nešiau po bokalą – pirmą kartą savo kailiu patyriau Dešimtos Valandos Įstatymo galią. už bokalą sumokėjau septynis penkiasdešimt. septynis penkiasdešimt! o jei gyvenčiau ne Kvailų Įstatymų Šalyje, man nereiktų užsukinėt į barą už kampo, aš galėčiau užeit į parduotuvę ir sumokėt tris kartus mažiau. o kavinėj tai alų iš pradžių siūlė pilti į sriubos dubenėlius, kam aš visai nebūčiau prieštaravus, ir jau galvojau, kaip tą alų srėbsiu šaukštu, bet paskutinę akimirką atsirado pora užsilikusių plastikinių bokalų.

bet apie kūno dalis. man tinsta lūpos. kiekvieną kartą, kai bandau apatinę pakramtyti, ji rodos vis didesnė. ar taip gali būti? paklausiau i. ji sakė, kad čia dėl šilumos. ir iš karto priminė mokyklos laikus, kai fiziką dėstė direktorius: vieną iš pirmųjų jo pamokų aš žiopsojau pro langą ir visai visai nieko negirdėjau, o kai atsisukau, jis rodė į mane pirštu. turbūt klausia pavardės pagalvojau, ir garsiai ją pasakiau. po to klasė labai juokėsi, nes jis pasakojo apie besitraukiančius nuo šalčio ir besiplečiančius nuo karščio daiktus, bedė į mane pirštu ir liepė pasakyt pavyzdį. reikia pavyzdžio? – prašau, viktorija n.!  (vėliau, kai žmonės užauga, nebesijuokia. jie tyli ir spoksodami laukia, kaip tu išsisuksi. ar bandėte kada išsitėkšti eidami atsakinėti univere? aš bandžiau – niekas nesijuokė. kažkas iš galo tik tyliai pasakė oho, kaip skuba.)
o jei taip ir besiplės viskas, tai po kurio laiko aš būsiu milžinapėdė didžiaapatinėlūpė kaliausė?
ir mano antakiai labai ilgi, o jei aš juos pakirpčiau? arba galėčiau juos augint. tol, kol uždengs apatinę lūpą.
 
ir jaučiuosi nusikalus.
miego.

taip, aš nesulaukiau, kol tu visaip safe remove‘insiesi, bet dėl to ant tiek užsiraukti, kad nebendrauti su jokiu kompu irgi yra neteisinga. ir taip, tu galėjai kažkiek mane pagąsdinti, bet jei jau nukeliavai pas it’šnikus, tai būk malonus ir susikaupk. nes aš tūkstančių už visus duomenis tavyje nemokėsiu. ar aiškiai pasakiau? kol gyveni po mano stogu ir ryji mano elektros energiją, viskas bus taip, kaip užsimanysiu AŠ!
ir nesinori priminti, bet tu esi garantinis. ir AŠ galiu tave iškeisti! tikiuosi, neprieisim iki tokių kraštutinumų. be to, suprask ir mane – aš visą užpraeitą naktį su peiliu gaudžiau piktąsias dvasias, o šią naktį visi gaudė mane ir bandė nužudyti. ir iš kur tokiom stresinėm sąlygom man dar rast susikaupimo visokiems savo veiksmų apgalvojimams?

aš esu linkusi bendradarbiauti – atryk bent foto, ok?

su geriausiais linkėjimais pasveikti,

v.

susikaupiam susikaupiam

ir pagaliau parašom prašymą atleisti iš darbo.

po treniruotės pradėjo lyti.
aš kažkaip pagalvojau – slidu, nevažiuosiu per centrą, nes ten daug mašinų ir reiks išvien stabdyti. važiuosiu per aplink!
šalmo stiklą vis nuvalydavau ranka, bet iš to – mažai naudos. ir dar tamsu. ir dar kelias remontuojamas: išraustos tos duobės, kurias po to užlopo ir tipo naujas kelias. vieną duobę apvažiavau, galvoju, jau čia ir baigias remontas. ir pasidaviau į dešinę. o ten – dar viena duobė; bandžiau išvažiuot, bet duobė buvo gilesnė, nei maniau. tada tik atsimenu pupsiko vaizdą ant šono ir dar kaip jis verčiasi ir kaip aš nuo jo tolstu :(

bet tada iš streso greit kilau, nustūmiau jį į pakelę ir tupiu susirietus ant žolės galvodama, ką man čia dabar daryt, nes iš kažkur visa pirštinė labai staigiai visa persisunkė krauju, o savo kraujo aš nemėgstu.
…s.g. važiavo tuo metu priešinga eismo juosta. tai kai pamatė mano skrydį, apsisuko artimiausioj sankryžoj ir privažiavo.
gal reikia padėti, klausia.
o man tai kas, kad jau ir viena džinsų klešnė nuo tos rankos spalvą keičia, aš su prašaliečiais vidury Neaišku Kur ir dar naktimis nebendrauju! ir šiaip aš Išdidi Moteris.
ne sakau, viskas gerai. tuoj paskambinsiu ir mane susirinks.

tuo metu proto neužteko pasakyt ‘paskambinau’, taip ir pasakiau – ‘paskambinsiu’. tai s.g. pasodino mane į mašiną ir nuvežė ligoninėn.

 
o ligoninėj ant manęs kad pradėjo klykti – tipo eismo įvykis su nukentėjusiais žmonėm, kodėl nėra policijos, aš turbūt gėriau ir pan. pasodino kitam kambariuky, aplink šokinėja pora seselių ir daktaras. ir tas taip rūščiai sako ‘nu, pažiūrėk, ko prisidirbai. kaip tavo rankos atrodo!’ aš pasižiūriu – taip, vieną ranką siuva, kitai odas nusilupusias karpo. viena koja apibintuota, kita – ištepta zelionke. mėgstamiausių džinsų kelyje – skylė, o vienas batas – skutukai. o tas dar su savo ‘kaip tavo rankos atrodo’. taip graudu graudu pasidarė, sėdžiu ir žliumbiu kaip kokia idiotė. ir nebeina sustot, nes vis graudžiau dėl tokio vargingo gyvenimo.

atėjo dar vienas daktaras, pažiūrėjo į mane ir sako tai negi taip skauda?
ne, sakau pro ašaras, man tik savęs labai gaila.

 
ir tada jie kažkaip pradėjo į mane draugiškiau žiūrėti. liepė kitą kartą geriau vietoj tokių išskirtinių ženklų ant pirštų užsiauginti juodus vyriškus plaukus – orginaliau. ir dar sakė, kad atrodau kaip boksininkė, kai tos rankos apibintuotos. net malonėjosi pranešti, kad patekom į eurovizijos finalą (bet policijai po to vis tiek apskundė, jau su manim susisiekė)!
ir išrašė nuskausminamųjų, į kuriuos aš numojau ranka, nes aš gi vaistų negeriu. kodėl man juos išrašė, suvokiau jau naktį :(

 
nieko, būna ir blogiau, ir baisiau. kaip kad ir tą kartą, kai išbėgau iš mašinos ir po pusės minutės ji sprogo. taip, ten buvo baisiau.
taip ir pasakiau s.g. kai jis pralaukęs kol mane sulopys ir parvežęs namo mano apšnerkštoj virtuvėj gėrė arbatą.

 
ar sakiau, kad šiandien važiuoju aplankyti tėvų? siurprizas.

…labiausiai gaila Pupsiko…

  ir ačiū s.g.