šiandien buvo iljos paskutinė diena kretoje, prieš išvykdamas jis atbėgo atsiveikinti: apkabino, įsikniaubė į mano plaukus ir pabučiavo į kaklą.
seniai norėjau tai padaryti nusijuokė ir liepė paskambinti, kai tik nusigausiu į atėnus.

atsisveikinėju su visais iš eilės, nes kiekvieną dieną mažėja ne tik turistų, bet ir vietinių gyventojų. su vienais atsiglėbesčiuojam, su kitais tik paliksim galvom ir palinkim geros žiemos, kaip kad kokie meškinai besiruošiantys žiemos miegui.
prancūzų jau nebeliko nė kvapo, vokiečiai skaičiuoja paskutines dienas. i. liko mažiau nei mėnuo.
parbėgusi namo radau balkone k. ir pranešiau, kad artimiausiu metu ieškosiu bilieto į lietuvą; ir grįžti noriu dar šiek tiek prieš šventes. jis atsisuko ir pasakė, kad artimiausiu metu irgi ieškos bilieto į lietuvą, bet iki kalėdų tikrai netemps – turbūt išvyks jau spalį.

kartais man rodos, kad liksiu paskutinis žmogus šioje saloje. ot tai bus juoko. gal man nusipirkti pvz šunį? apsimūturiuočiau skara kaip kokia pensininkė ir abu vaikščiotumėm pajūriu audringais vakarais.
et.

vakar, kai pro šalį pralėkė k. boso mašina, prie baro sėdinčiam vokietukui -jis dirba gretimame viešbutyje- pasakiau, kad bjauresnės mašinos nesu mačiusi. jis pasakė, kad visai ne, bet aš tuo metu labai pykau ant pasaulio, kuris taip neteisingai su manim elgiasi (kaip tik prieš tai buvau parašius sms’ą i.: aš labai nelaiminga. suvalgysiu visą pasaulio džemą, bet paguodos taip ir nesulaukiau), tad radau progą išsilieti. mašina mat yra, jos nelaimei, kažkokios neaiškios spalvos, kažkas tarp žalios ir geltonos, tai aš ir padariau pastebėjimą, kad ji atrodo kaip vėmalai ir tokiom mašinom važinėti negalima. mašinos turi būti normalios spalvos, o normalios spalvos yra tos, kurias galima apibūdinti vienu žodžiu. kas čia per spalva ‘tarp žalios ir geltonos’? vargšas vokietukas turėjo atklausyti, ką manau apie apie visa tai.

o šiandien važiuoju sau į darbą, šalikėlis plaikstosi, savo Gražiuoju Balsu iš širdies dainuoju beirut’ą set fire to foundation and burn out the station, you’ll never get nothing of mine, ir ties posūkiu sutinku tą patį vokietuką. o tas visiškai sustoja ir kad juokiasi, kad juokiasi. sustoju ir aš pasiklausti, kas gi čia tokio juokingo. o tas taip džiaugsmingai atsisuka į mane ir, aišku, kad prisimindamas mano vakarykščius varymus ant visokių neaiškių spalvų, sako PINK scooter!!! i just love you!

…liepiau jam užsičiaupti ir nuvažiavau tolyn. vasilis visai ne ružavas!!! jis… alyvinis…

nesigyriau per daug niekam, nes kaip ir girtis nėra dėl ko, ir nerodžiau – žinojau, kad pirštais užbadysit. kai pirkau, tai dar galvojau prie progos perdažyti, bet Proga, matot, ėmė ir neatėjo.  čia vienas iš tų dalykų, kur pasaulis su manim netesingai elgiasi.
visus juokelius apie barbes ir jų motorolerius galit pasilaikyti sau, juos jau girdėjau. ačiū.

ir kai jau nusigavau darban, prie įėjimo sutikau alaus atšlepsintį ilją; tas pareiškė, kad nuo mano atvykimo mano plaukai dar labiau sublondinėjo. dar vienas piktai pagalvojau ir atsakiau it’s because of my brains. they’re shrinking.

priminimas sau ateičiai: niekada NIEKADA jokiems draugams nesiųsti atvirukų su ‘blet’, nes tokius atvirukus pasičiumpa draugų mamos, juos skaito ir beda pirštu kas čia? man kažkaip kažkiek nemalonu.

—
tu geras žmogus, sako man m.m. kažkur kretoj kažkokiam balkonėly penktą valandą ryto, galiu tai sakyti, nes pažįstu tave iš vidaus; aš net springteliu ir iš viso šito mes abu labai juokiamės.
tada aš pasakau m.m., kad jis nebe ‘mūsų’, bet mūsų pagėrimai ant tiltukų vis tiek buvo patys geriausi.

pasižiūriu, kad m.m. lipdamas į savo balkoną nenusivožtų.

—

ar mes dar turim laiko paprastai pagyventi? jei taip, rezervuojuos visą iki paskutinės minutės.

va taip į graikiją ateina ruduo – dienomis vis dar karšta, pakelės pilnos išdžiūvusių smilgų ir pribarstytos žiedlapių. o vakarais grįždama namo siūbuoju nuo vėjo ir velkuosi du megztukus. vilkčiausi ir švarkelį, bet esu vargšė ir jo neturiu, turėtą lietuvoj sutarkavau į asfaltą tą gūdžią gegužės naktį, o čia gražių švarkelių nesiuva. žinau, nes bandžiau nusipirkti. gerai, vieną tokį pakenčiamą siuva, bet už jį nori 214,99 euro. tai galvoju, kad tegu ir toliau nori.
žmonių darbe vis mažiau, tai iš esmės viskas, ką mes veikiam – sėdim ir aptarinėjam dalykus. kad ir tai, kodėl apsimoka patekti į lėktuvo katastrofą. o apsimoka todėl, kad tada gauni Švilpuką! už dyką!
mano teorija tokia, sako john’as, baisingai aukštas anglas, kad tie švilpukai švilpia skirtingai. taigi, iš Esmės, jei švilpukų yra pakankamai daug, galima išgauti melodiją.
jis mano, kad plūduriuojant vandenyne vidury nakties gerai skambėtų ‘my heart will go on’. aš sakau, kad tai yra visiškas absurdas, mums gi ne trylika metų kad kažkokį titaniką imituotumėm. siūlau ‘die another day’. bet, svarbiausia, mums neaišku, ar tuos švilpukus leidžia pasilaikyti, kai jau tave išgelbėja ir visa kita? jei leidžia, tai patekti lėktuvo katastrofon tikrai labai apsimoka.

o kadangi taip lyja lyja ir lyja, prilijo mūsų pilną balkoną.

o kadangi mes turim ir turim ir turim butelių, tai jie kimšo kimšo ir užkimšo nutekėjimo angą…

grįžo i. namo – ogi pilnas kambarys vandens! tekina nubėgo pas šeimininkę – problem sako. šeiminkė atbėgo, pamatė butelius ir iš pradžių nesuprato, kas čia vyksta. būtų dar kaip nors sumesti ar ką, tai būtų šiaip kokie netvarkingi žmonės. o dabar – trys šimtai butelių ir visi po penkis su lipnia juosta surišti… šeiminkė, aišku, angliškai nešneka, mums su graikų irgi sunku. tai ji, moterytė, kelia tą pundelį butelių ir klausiamai rodo pirštu, o ką gi jai atsakyti, ką??? tai nepaaiškinama juk, guodėsi man i. po viskam. šeiminkė galų gale netekusi kantrybės tiesiogine šio žodžio prasme išspardė tuos mūsų butelius nuo nutekėjimo angos ir išėjo. kaži, tai jau čia mus mes lauk ar dar ne?

va dabar mes gyvenam taip. užtat vis dar su vaizdu į jūrą!