pas mus – visokios audros su žaibais. kai labai nelyja, sėdim su a.m. balkonėly parietę kojas, kad labai nešlaptų. nuo-bo-du. ta prasme, galėčiau ką nors veikti Rimto, bet ant tiek nuobodu dar nėra.

užtat perskaičiau visas naujienas. tai ką aš galiu pasakyti – ploju katučių kai kuriems veikėjams. kad ir ką bevartojo tas latvis, kuris sugalvojo meteoritą, aš irgi to noriu. nu primeskit, sėdi sėdi, tada pasisuki į draugelį ir sakai ė, davai, pakeliam tautai nuotaiką. o tai čia krizė ir krizė. davai, sako tas, to paties užvartojęs. paskambini savo pavaldiniui, o tam tai kas belieka, šiais laikais darbai nesimėto – įsitveria kastuvėlį ir eina duobės kasti, kol tu prunkšti jam už nugaros.

ryte atsibundi: o tai šūdai myžalai, bet kaip ir po viskam. tada turi dar geresnę idėją: sakom visiems, kad čia ne mes, čia mūsų darbovietė. nu, tipo reklama ir visa kita.

o mes, ką mes? kažkokie nuobobūs laivai, fotografavimasis po vandeniu… meteoritas,va čia tai Daiktas!

pakeliam žmonėms nuotaiką, pasakom, kad matėm kalnuos sniego žmogų, siūlau a.m. – pripėduosim visaip.

net žinau gerą vietą – pritaria tas.

ir kad jau skaitau viską, tai dar paskaičiau, kad pitt’as nusidrėbė nuo savo motociklo. ir tas nebeužsivedė! hahahaha – va o mano vasilis ant tiek neišpuikęs, vožėsi ne kartą. ir ką – ogi ir nieko, važiuoja. tik tos audros ne į sveikatą – lengvučiai mes (…sąlyginai, sąlyginai…), papučia koks stiprenis vėjas ir siūbuojam į visas šalis. vos parsikapsčiau šiandien iš gretimo miestuko.

tai tiek naujienų iš pasaulio.

o dabar kaip sau norit, bet kas nors ką nors sugalvojat. staigiai! reikia gi latvius perspjauti.