bet tai kokie lietuviai verksniai, net sunku patikėti. pas mus ir (1) krizė giliausia, ir (2) gripas baisiausias. nuo tos paršiukų ligos mano šeiminykščiai net vaistų nusipirko, už šimtą litų. aš prieštaravau, už šimtą litų keturiasdešimt alaus išeina, bet kur tau manęs klausys.

ir dar (3), lietuviai nemoka kakoti. nežinau, ar visi, aš šalia šikančių nestoviu ir netikrinu, bet dauguma tai tikrai. nes, pasak tokio išmintingo lankstinuko, pakliuvusio man į rankas, reikia ten visaip kumščius prieš pradedant gniaužyti ir suoliuką po kojom pasikišti. iš pradžių juokiausi labai, o dabar net nebežinau, kaip gi ir reaguoti – kakojau visą gyvenimą ne taip, kaip reikia…

jo, o aš užsiregistravau darbo biržoj :))) jei jau tai išgirdę suskubot rašyti man laiškus su darbo pasiūlymais, tai persigalvokit: darbo aš nenoriu. man patinka Dykinėti.  aš noriu, kad ta birža duotų  man pinigų. už dyką!

o po tiek degtinės, išgertos vakar betupint virtuvėje ant grindų, belieka pasidaryti karūną iš folijos ir taip pateisinti tai, kad jau vakaras, o aš vis dar drybsau ant tų pačių grindų apsikabinus pagalvę. nes princesės nesipagirioja, princesės šiaip ilsisi.

dar princese būti apsimoka todėl, kad tau nereikia eiti per tokį baisų šaltį į kitoj gatvės pusėj esančią parduotuvę, tau atneša kolos ir įpila į didelę taurę. ir šiaip, per karūnos spindesį ne taip aptinęs snukutis matosi.

ir dar galvoju, kad vakar labai gražiai šokom sirtakį.

aš, pvz, nesuprantu, kam reikia taip gąsdinti žmones ir sakyti einam į vyno degustacijos vakarėlį. nes tada taip ir iškyla vaizdas: sėdi ratu keli antakius suraukę graikai, teliūškuoja stiklinių turinį ir diskutuoja, kuriais gi metais ant kurių vynuogių daugiau musių tupėjo. o tokiom temom graikiškai diskutuoti aš negaliu! graikiškai aš tegaliu pažadėti suspardyti galvą arba išrauti likusius plaukus. vieną po vieno. bet turiu įtarimą, kad degustuojant vyną tokie pasisakymai nelabai tiktų.

o tada, kai jau nueini į šį prakilnų renginį, paaiškėja, kad tai visai nėra Vyno Degustavimo vakarėlis, tai yra Vyno Gėrimo vakarėlis. o čia, mielieji, visai esama skirtumo, kuris pasireiškia taip apylygiai aštuonių skirtingų tautybių klykaujančiais vyno ekspertais.

bet apie ką mes čia? ryt lėktuvas. o lagaminas sveria 5 kg per daug. iš principo, bjaurybė, tikrai iš principo.

gerai, nėra jau taip blogai. mane susirinko ir net pagalvę davė, nors pradžioje sakė, kad tokiai paukštelių skriaudėjai tikrai neverta suteikti jokių patogumų. o aš juk nieko nepadariau, juk jūs tai manim tikite? aš tik kažkokį balandį pabaksnojau, nes kažkaip nerangiai jis vaikštinėjo… pasirodo, vaikštinėjo nerangiai todėl, kad turėjo tik vieną kojytę. oi.

va, o turiu pakvietimą į gimtadienį to nikos, pas kurį gyvenu. pažįstu jį jau vieną dieną, o jo draugų tai visai nepažįstu. turėtų būti įdomu. tai dabar galvoju, gal man skambint iljai ir plautis iš tokių įtartinų švenčių.  chm.

aš jums galiu apibendrinti graikiją: graikija būtų labai labai gerai, jeigu ne graikai.

ir savo šių žodžių neatsiimsiu visą gyvenimą.

taškas.

ir nežinau, kaip čia buvo, bet buvau pamiršus apie tą jų savybę visko prisižadėti ir NIEKO nedaryti. nes žinote, kur aš esu? aš esu atėnų centre. jau šešias valandas sėdžiu parkelyje ant lagamino. graikų diedukai graikiškai manęs klausia, ar man viskas gerai. aišku, kad ne viskas gerai – normalūs žmonės nesėdi šešias valandas ant lagamino!

…sakau, kad taip taip viskas tiesiog puiku, toks ir buvo Užmanymas ir išsitraukus laptopą gūglinu artimiausius hostelius, nes toli savo penkių pundų nepatysiu. siunčiu prakeiksmus visiems pietiečiams.