man jau labai labai reikia savo namų. nes nu fak fak, kas iš manęs liks – nieko neliks, jei jau rimtai. aš būsiu didelis nemiegantis-iki-penkių-ryto-miegantis-iki-pirmos-dienos niekas. ir stovėsiu naktimis už durų, ir niekas manęs neįleis. ir aliejiniais negalėsiu paišyt, nes smirda. ir dar bus kaip šiandien, nes –

šiandien man liepė kepti vištą. ne, ne kepti – TUŠINTI. ir ką jūs galvojat? man tai šokas, nes tušinau. ir po to ją net valgė, bet aš nuo to geriau nesijaučiu. aš geriau jaučiuos, kai nueinu į maximą ir vištą nuperku. kas čia per gyvenimas, kai vištą tušinti reikia. fak fak.

ir dar be to, be to, aš maniau, kad nieko neveikti bus daug smagiau.

o nėra (!).

ir aš pasiilgau streso.  (ne to, kur kaip kad šiandien sužinojau, kad gavau iš kažko 4 (čia tas, kur blogai (o čia tas, kur skliaustai skliaustų skliaustuose)). to kito, kur tikresnis, nes tie 4 tai man nerūpi.)

kai mm dar vasarą paklausė, ką veiksiu, tai aš išdidžiai klykiau nieko neveiksiu, vaikščiosiu ir sau girgždinsiu sniegą, tai jis sakė, pažiūrėsiu, kiek laiko girgždinsi – parbėgsi žviegdama.

nu va, turėkis, mm – žviegiu. dėl parbėgimo galvoju.

kad studentavimo laikais mes l. golfą laikydavom trūlu ir visi grūsdavomės į jį vienu metu (taip, bagažinėj esu važiavus. ne kartą), tai manau yra labai normalu ir visi savo laiku taip daro.

bet nu o ką manyt, kai aš kaip ir išaugus iš ‘to amžiaus’ pagalvoju, kad dar vienas savaitgalis vilniuj man per daug atsieina, (nes savaitgaliai vilniuj baigiasi mėlynų stikliukų padėklais alibi ir paklodėmis su meškiukais žvėryne) ir parsirandu į kurortinį alytų, kaip kad jį pašaipiai vadina k., kažkaip vis tiek patenku į tas situacijas, kai tenka gultis visiems ant kelių užpakalinėj sėdynėj ir spėlioti, ar jiems visiems trūksta oro dėl to, kad jie niekaip negali  nustoti juoktis, ar dėl to, kad aš ant jų guliu.

o gal jau taip yra: vilnius ar ne vilnius, mašinose vietos daugiau nuo to neatsiranda.  mažiau irgi.

tą patį galiu pasakyti ir apie protą.