kas nors man paaiškinkit – kodėl žmonės sustoja į tą kilometrinę eilę oro uostuose dar neprasidėjus įlaipinimui? gal kažkokios vietos lėktuvuose skaitosi geriausios ir jas reikia skubėti užsiimti? nes aš tai galvoju, kad lipti vienai iš paskutinių yra geriau – ir eilėj nestovi, ir vietą gali pasirinkti, kad aplinkui nebūtų klykiančių bamblių ar prakaituotų storulių. tuo tarpu kai įsiropšti ir atsisėdi pirmas, tau jau ne tu renkiesi, o tave renkasi, ir čia jau niekas nežino, kaip tai gali baigtis.

…

prieš mane į visus oro uosto saugos patikrinimus spraudėsi mergaičiukė įsitvėrusi tris rankinukus ir laptopą. aišku,  ją sustabdė ir liepė kažkaip iš tų nešulių padaryti vieną, nes tik tiek rankinio bagažo leidžiama įsinešti. tai ta mergaičiukė vos neapsižliumbė ant vietos ir laužyta anglų kalba sakė aš šitoje šalyje buvau du mėnesius (iškėlė du rankos pirštus), aš NEGALIU grįžti tik su viena taše! reikėjo matyti apsaugininkės veidą, amą prarado nuo tokios logikos.

nueinu vakare bendron virtuvėn makaronų išsivirti, sėdi ten tokia pensininkė serbė, kuri su savo vyru ir dar keliais veikėjais yra mano brangieji butokai (butokas tai toks sutvėrimas, kuris kaip ir ne šeima, bet kakojam tai į tą patį tūliką), pasipylus pupelių maišą ant stalo ir po vieną perrinkinėja, nes jei yra nors maža dėmelė, tai reikia išimti – my husband no like, sakė. o ‘husband’ tai toks pliktelėjęs pilvotas senis, kuris (remiuosi abejais kartais, kai jį sutikau) visada vaikšto su trusikais ir pamatęs kokią mergą nužvelgia nuo galvos iki kojų. girdžiu jį kartais rėkiant kai pietūs neskanūs būna. va, kur gyvenimas – turi toki senį, trusikus lopai, gamini, pupeles perrinkinėji – pramogos ant pramogų.
aš kažko šiam pasauly nesuprantu.

…šiandien pavogiau šokoladinį pieną. netyčiom! jis tiesiog gulėjo šadytuve, tai aš ir pasiėmiau biški. o po to kemšu savo makaronus pietums, atbėga kolegė alicia, išsitraukia tą paką ir kratydama rodo – va, kai labai išalksiu, galėsiu šitą gerti. tai aš tik nuleidau galvą ir užsigrūdau servetėlę ant burnos, kad garsiai nesužvygčiau. gerai, kad ne visą pieną susiverčiau – būčiau tą paką visai išmetus.

aš manau, kad geriausias mano kolega – lenkas, jis visada išsišiepęs sveikinasi ir geria daug alaus. nėra pertekliaus gerų lenkų šiam pasauly, nuo to jam tik dar didesnis pliusas.

kad jūs žinotumėt, kaip pasikeičia kambarys lyginant kai jį tik apžiūrinėji, su tuo, kai jau įsikeli gyventi – ant durų staiga atsiranda raštelių su visokiais draudimais; kaimynai, kurie pagal ankstesnius pasakojimus  šalimais gyvena jau begalyyybę metų – iš tiesų tik pusantro mėnesio; o kambario šviesos jungiklis kiurkso ne kur kitur, o spintoj! kol kas visos negerovės neatrodo tokios ir negeros – kas esat bandę per kuo trumpesnį laiką rasti gyvenamą vietą londone, mane supras: būčiau kėlusis bile kur. taip kad dabar – laimės pilnos kelnės.

išskyrus dėl lovos. šeimininkas mat apsiskaičiavo ir nupirko per didelį čiužinį. grūdo grūdo į  rėmą, bet nelabai jau jam sekėsi šis procesas ir dalis to čiužinio pakilusi į viršų. ten, kur kojos. raminu save, kad po dienos vaikščiojimų ir pan kojas palaikyti aukščiau Sveika. cirkuliacija ten visokia ir taip toliau. nepritarsit, daušiu į galvą iš bato. jums, ne sau.

tai va, jis apsiskaičiavo dėl čiužinio, aš apsiskaičiavau dėl patalynės – parsitempiau double, o reikia king size. ta kvaila paklodė niekaip neužsitempia. žinau, žinau – reikia eit atgal ir pakeisti į didesnę, bet negaliu juk dvi dienas voliotis vien ant čiužinio (šiandien per vėlu, o ryt garbingos progos pavadinimu “savaitė darbe” esu komandiruojama į amsterdamą). tai aš pasitelkiau savo Išmintį, manikiūro priemonėm nuardžiau vieną galą ir išlupau tą surauktą gumą. cha.

guliu ant savo kreivos lovos, kabinu pirštu philadelphia soft cheese’ą ir jaučiuos šiuo metu galinti išspręsti bet kokią problemą. o tokių turiu, nes —-

dėl lėktuvo atsikelti reikia 5.40. pac tas, kai neturi žadintuvo (t.y. mobiliako)…. eee… tikiuos, šiuolaikinės technologijos (t.y. internetas) mane išgelbės. jei ne, rytoj jūsų laukia labai jau graudus įrašas.

bandžiau vakar išsinuomoti kambarį iš tokio duncan’o. nesėkmingai. net nežinau, iš kurios pusės viskas vyko nesėkmingiau: mano ar jo. šiaip tai jis – nieko blogo, vietoj knygų visas sekcijas prisikišęs cd, kampe laiko gitarą (dėl grožio) ir žavisi komunizmo idėjomis. ir dar moka daug istorijų apie savo buvusius nuomininkus, kurie augindavo sraiges kaip naminius gyvūnėlius, į dvi razetes sukišdavo penkiolika kištukų arba per naktis žaisdavo pokerį. bet aš jo atvirai užklausiau, ar viskas bus gerai, jei kada nors vasarą atsibels pas mane koks svečias iš lietuvėlės ir norės ant sofkės pora naktų permiegoti – susiraukė kaip nežinau kas ir kažką išstenėjo apie security issues. man nepatiko nei tas jo susiraukimas, nei pats kambarys, nei galima atsikraustymo data, tai taip viskas ir liko.
dar galvoju, kad kai lietuvoj ant nuomos dėdavau trečdalį atlyginimo, tai gyvendavau sau ramiai ir be rūpesčių, dabar gi dėdama trečdalį realiausia kad net nuosavo tūliko neturėsiu. skaudu. bet per tą trečdalio ribą oi kaip sunku persiristi :(

su i. ir mm išsitraukę mobilius pasirodėm, kokius sms esam gavę viens iš kito. gaila, kad tie telefonai taip keičiami, kiek perlų turbūt žuvo pražuvo:). nors ir dabar ne visada galiu atsirinkt, kokia gi proga ta mano išmintis liejosi:

—

… man – eilinė daiktų pakavimosi krizė. niekas niekur netelpa. susirengsiu pusę drabužių ant savęs ir taip skrisiu, nėr kitos išeities.