hahaha, britai man neišdavė national insurance numerio. atsiuntė laišką mes nusprendėm, kad neduosim be jokio paaiškinimo. paaiškinimo nežino ir kai jiems paskambini, berniukas roboto balsu sako mes jus užregistruosim naujam susitikimui, galėsit prašyti iš naujo. matyt, jiems bus geriau jei mano popieriukus du kartus atsišvies. (o gal čia Ženklas?)

ir dar esu labai nelaiminga – nebedega pas mane šviesa kambary. kaip ir anam laiške, be paaiškinimo – nedega ir tiek. nusipirkau naują lemputę, tai situacijos nekeičia.

vakarais pasišviečiu kompiuteriu. Be Proto Gudru.

oi, kaip nesmagu. kiek gi aš čia tedirbu, o canon’as užsiprašė apmokymų ant visokių duomenų ir raportų. galvojau, nueisiu pasirodyti (kaip svarbiausią darbą iš karto pasiskyriau nusipirkti naują kostiumėlį ir gal net aukštakulnius), paspaudinėsiu rankas direktoriukams kaip kad aną kartą ir teoriškai pasikalbėsiu su stuart’u prie kavos kad gal reikėtų daryti grupavimus ne pagal šalis, o pagal produktus. o tie – TIE atsiuntė man grafiką – jie užsakė man salę dviem dienom po tris valandas kasdien! vos infarkto negavau atsidarisu mail’ą. tai yra ŠEŠIOS VALANDOS. sėdžiu išvertus akis ir galvoju, ką aš jiems pasakosiu ŠEŠIAS valandas. tais duomenimis jie naudojasi dvidešimt kartų ilgiau nei aš.

man baisu.

kaži, jau turbūt per vėlu sakyti ‘no no no. no understand, no english’ (arba kaip kad sako kai kurie čia atvykę angliškai nemokantys tėvynainiai – i don’t speak london) (?) (teorinis klausimas į lubas)

iš kur pas žmones tiek naglumo? pribėgo šiandien vienas prie manęs ir džiaugsmingai sako aš su tavim aną savaitę šokau. šoko-nešoko, aš sąrašų nesudarinėju juk. tai jam ir pasakiau, kad gali būti. matytumėt, kaip pasipiktino, kad aš jo neprisimenu. o kuo čia aš kalta? jei buvo lochas, tai ir neprisimenu. ir net matyt kaip reikiant lochu būti nesugebėjo, nes irgi būčiau įsiminus. bet ne tai, kad nutylėtų ar nukėblintų galvą nuleidęs, ne – burbuliavo ten kažką, kol aš neapsikenčiau ir man netikėtai ‘prisireikė į tualetą’.

o koridoriuky pakeliui radau bičą, kuris sau vienas dainavo ir šoko (iš karto  uždėjau pliusą). va tas tai naglumo neturėjo, pamatęs mane biški pasimetė ir sakė ummm.. well, I’m just a little bit crazy. nieko, sakiau, aplink mane pilna tokių, taip kad iš minios neišsiskiri.

keisti tie britai. man, pvz, vis dar vėsu: vaikštau su švarku ir dar skara apsivyniojus. o tie laksto su tapkėm ir trumpom rankovėm, lyg būtų atostogų į egiptą susiruošę.

ir visi tokie putlūs putlūs.

turbūt todėl jiems ir nešalta.

o teisybės šiame pasaulyje yra – aš biški susimakalavau ir pataikiau ne į tuos laiptus (nes man reikėjo apačion, o mano pasirinktieji važiavo viršun), tai visa susisiūbavau ir mečiaus prie reikiamų. o toks paliegęs bernas kad juokėsi, kad juokėsi iš tų mano puldinėjimų ir dar po to atsisuko norėdamas pakartotinai pasijuokti, tai dėl to atsisukimo taip ir tėškėsi žemėn. bet plojosi tai iš jėgos, aš net atgalios susiturėjau nenusijuokus (pabandytų man dabar kas nors pasakyti, kad aš ‘piktas ir pagiežingas žmogus‘!). bet kad jam taip ir reikia, tai pagalvojau.

žinote, kas būna, kai namuose dingsta internetas, o į darbą nereikia keturias dienas? būna taip, kad nebūna interneto visai. o kaip kaulus laužo, kai net pašto negali pasitikrint! ir dar negali pasižiūrėti, kur tiksliai reikia eiti, ir visi du žmonės, kuriuos šitam mieste pažįsti, yra išvažiavę ir jų pasiklausti negali. tada aišku pasiklysti, susipažįsti su kažkokia irgi pasiklydusia merga, per kurią susipažįsti su british airways lakūnu ir dar kažkokiais žmonėm, o tada per juos įsigyji kažkokio klubo membership… o ant galo sužinai, kad jei galvoji, kad jei naktinis autikas iš taško A į tašką B važiuoja 8 minutes, tai tą atstumą Greitoji Vaikščiotoja Viktorija nueis per 15 minučių, tai reikėtų pagalvoti iš naujo.