niekad per daug nesižavėjau bėgiojimu. taigi taip nuobodu! daug įdomiau voliotis ant lovos ir graužti čipsus.
nu bet dirbau aną vasarą pas dunduką. ir kad ir kaip karšta bebūtų, paplūdimiu kasdien prabėgdavo alina, ir prabėgdama išsišiepus taip mataruodavosi ir mosikuodavosi, kad man po biški po biški ir įsigrūdo į galvą mintis kaip smagu, ir aš taip darysiu (vėliau alina sakė, kad ji mosikuodavosi todėl, kad buvo mūsų gaila – nes mes dirbam, o ji jau ne. tai ji bandydavo mums nuotaiką pakelti. dar alina sakė, kad kai užaugs, bus garsi ir turtinga. galvojau, kad šiaip šneka, kaip kad daro žmonės gerdami alų, bet pasirodo, ne visi šneką bilę ką – ji pasikvietė į vokietiją ilją, kuris gan neblogai gitara groja, priėmė jį į savo grupę, dabar studijoj įrašinėja albumą ir greit važiuos į turą po vokietiją… blem, gal ji tikrai bus garsi ir turtinga?….)
tai va, bet bėgioti vis tiek nusprendžiau. ne tik dėl smagumo, bet galvoju, kad ir amžius ‘tas’ atėjo. tai aišku jums bus labai netikėta, bet žinot, kiek dalykų šiam pasauly man trukdo bėgioti? Begalybė. :D pvz, šalta. arba neturiu tinkamos aprangos. arba batų. arba laiko. na, ta prasme tikrai tikrai labai negaliu bėgioti. paskutinė priežastis buvo ta, kad neturiu KUR. dabar gi supratau, kad prie mano naujųjų namų yra didelis parkas. tai jei ten nusikrausčius nepradėsiu bėgioti, pati sau tyliai žinosiu, kad esu nepataisoma tinginė ir valios neturiu nei trupučiuką. nenoriu to patyliukais sau žinoti, man patinka apie save galvoti gerai. bet ir bėgioti nenoriu. ta prasme, noriu. bet ir nenoooriu. fak.